Prieš rinkimus mes ypač daug kalbame apie ateitį. Apie naujas įmones, investicijas, darbo vietas, infrastruktūros plėtrą, modernizavimą ir didelius projektus, kurie vieną dieną turėtų pakeisti mūsų gyvenimą. Ateitis tampa pagrindiniu politinių pasisakymų, prezentacijų ir pažadų herojumi.
Ir tai suprantama. Kiekvienas iš mūsų nori tikėti, kad priekyje mūsų laukia kažkas geresnio. Kad mūsų miestuose atsiras naujų galimybių, jaunimas nustos išvykti ieškodamas darbo, medicinos pagalba taps prieinamesnė, o kelionė į kaimyninį rajoną nevirs atskira logistine užduotimi.
Tačiau kartais man atrodo, kad, susižavėję kalbomis apie ateitį, mes per mažai dėmesio skiriame dabarčiai. Juk gyvenimas neprasideda po penkerių ar dešimties metų, kai pradės veikti nauja įmonė, bus pastatytas dar vienas objektas ar galiausiai bus realizuotas masto projektas. Jis vyksta tiesiog dabar. Šiandien kažkas ieško darbo. Kažkas bando užsiregistruoti pas gydytoją. Kažkas prižiūri garbingo amžiaus tėvus. Kažkas skaičiuoja šeimos biudžetą ir sprendžia, ar gali leisti sau kelionę į kitą miestą. O kažkas rimtai svarsto, ar verta susieti savo ateitį su vieta, kurioje gimė ir užaugo.
Šiems žmonėms ateitis – ne abstrakanti strategija. Tai galimybė normaliai gyventi šiandien. Dideli planai yra būtini. Tačiau tarp plano ir rezultato visada yra atstumas, kurį kažkas turi nueiti. Būtent čia, mano nuomone, prasideda tikroji valdžios atsakomybė.
Ne viskas matuojama projekto mastu
Politikoje yra pagunda vertinti darbą pagal sumatymo dydį. Kuo didesnis projektas, tuo įtikinamiau jis atrodo. Kuo tolesnis planavimo horizontas, tuo patrauklesnė gali atrodyti žadama perspektyva. Tačiau dideliems projektams reikia laiko, finansavimo, derinimo, investuotojų ir sprendimų skirtinguose valdymo lygmenyse. Net gera idėja netampa rezultatu vien todėl, kad apie ją daug kalbama. Todėl aš vis dažniau užduodu sau paprastą klausimą: ar mokame atskirti perspektyvą nuo pažado, o pažadą – nuo konkretaus įsipareigojimo?
Jei kalbama apie darbo vietų kūrimą, norėtųsi suprasti, kokiose šakose jos atsiras, kokios sąlygos reikalingos darbdaviams pritraukti ir kas jau daroma siekiant šio tikslo. Jei kalbama apie medicinos aptarnavimo gerinimą, svarbu žinoti, kokios būtent paslaugos turi tapti prieinamesnės ir ką būtina dėl to pakeisti. Jei aptariamas transportas, norisi matyti ne tik bendrus žodžius apie susisiekimo plėtrą, bet ir kasdienių žmonių poreikių supratimą.
Tokie klausimai nereiškia nepasitikėjimo bet kokiomis naujomis idėjomis. Priešingai, jie rodo, kad gyventojai į savo ateitį žiūri rimtai. Mes turime teisę domėtis ne tik tuo, kas mums žadama, bet ir kaip konkrečiai ruošiamasi įvykdyti pažadus.
Mūsų regiono negalima vertinti atskiromis dalimis
Visaginas, Zarasai ir Ignalina skiriasi vienas nuo kito, tačiau jie turi bendrų problemų ir interesų. Gyventojai kerta savivaldybių ribas dėl darbo, mokslo, medicinos paslaugų, pirkinių ir susitikimų su artimaisiais. Ekonominiai pokyčiai vienoje vietoje gali turėti įtakos žmonių galimybėms kitoje. Todėl regiono plėtros negalima redukuoti iki atskirų projektų ar administracinių ribų. Ji turi atsižvelgti į tai, kaip tarpusavyje susijusios darbo vietos, transportas, švietimas, sveikatos apsauga ir gyvenimo kokybė.
Naujos įmonės atsiradimas svarbus ne tik pačiai įmonei. Tai potencialios darbo vietos, vietos verslo paslaugų paklausa, naujos galimybės profesiniam augimui. Tačiau teigiamas efektas bus kur kas reikšmingesnis, jei žmonės iš kaimyninių gyvenviečių galės atvykti ten į darbą, o vietos gyventojai gaus galimybę praeiti reikiamą pasirengimą. Taip pat ir su medicina. Pats įstaigos buvimas dar nereiškia, kad žmogus gali gauti reikiamą pagalbą. Reikšmės turi specialistai, registracijos prieinamumas, atstumas, transportas ir galimybės riboto judumo žmonėms. Visa tai gali atrodyti smulkmenos didelių ekonominių strategijų fone. Tačiau būtent iš tokių aplinkybių ir susideda kasdienis gyvenimas.
Mokėjimas klausytis reikalauja profesionalumo
Man atrodo, kad kalbose apie politiką mes kartais nuvertiname vieną svarbią savybę – gebėjimą išgirsti kitą žmogų. Išklausyti – nereiškia automatiškai sutikti. Suprasti kito problemą – nereiškia pažadėti ją nedelsiant išspręsti. Tačiau be dėmesingo požiūrio į aplinkybes neįmanoma rasti sprendimo, kuris veiks realiame gyvenime.
Teisininkas žino, kad už kiekvieno ginčo stovi faktai, dokumentai, teisės ir pareigos. Mediacijos specialistas supranta, kad už išorinio konflikto gali slypėti skirtingi interesai ir baimės. Žmogus, dirbantis su šeimomis, žino, kokios neįprastai sudėtingos būna situacijos, kurios iš šono atrodo vienareikšmės. Šis gebėjimas gilintis į aplinkybes yra svarbus toli gražu ne tik teisinėje praktikoje. Jis būtinas visiems, priimantiems sprendimus, paliečiančius kitų žmonių interesus.
Valstybės valdymas reikalauja žinių ir patirties. Tačiau vien žinių neužtenka, jei žmogus nesugeba suprasti, kaip priimtas sprendimas atsispindės konkrečioje šeimoje, darbuotojui, pensininkui ar jaunam specialistui. Ir priešingai taip pat teisinga: vien užuojautos maža, jei paskui ją neseka kompetencija, atkaklumas ir konkretūs veiksmai. Reikalingi abu komponentai. Žmoniškumas be profesionalumo rizikuoja likti geru ketinimu. Profesionalumas be žmoniško požiūrio gali virsti formaliu procedūrų vykdymu, kai niekas nejaučia atsakomybės už galutinį rezultatą.
Švelnumas nereiškia silpnumo
Yra dar vienas stereotipas, kurį man norėtųsi pamėginti suabejoti. Kodėl visuomeniniame gyvenime ryžtingumas dažnai siejamas su griežtumu, o gebėjimas susitarti kartais suvokiamas kaip charakterio trūkumas? Argi žmogus, kuris moka ramiai išklausyti oponentą, negali būti atkaklus? Argi tas, kuris stengiasi išspręsti konfliktą, nesugeba tvirtai ginti savo pozicijos? Argi pagarbus požiūris į žmones trukdo reikalauti ataskaitos iš atsakingų asmenų?
Mano nuomone, viskas yra kaip tik priešingai. Gebėjimas išlaikyti ramybę sudėtingoje situacijoje, analizuoti faktus, rasti argumentus ir tęsti darbą, net jei sprendimas duodasi nesunkiai, – tai vidinės jėgos apraiškos. Jiems nereikia nei garsaus balso, nei demonstratyvaus griežtumo. Ypač svarbu tai prisiminti, kai kalbama apie moteris visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Iš jų vis dar neretai tikimasi, kad jos bus vienu metu švelnios, patogios, emocionaliai jautrios, tačiau kartu pakankamai ryžtingos, kad nusipelnytų profesinio pripažinimo.
Tačiau tikroji kompetencija neprivalo atitikti stereotipų. Išsilavinusi moteris gali būti jautri ir kartu reikli. Gali suprasti kitų sunkumus ir kartu nuosekliai ginti savo poziciją. Gali vesti derybas neatsisakydama principų ir ieškoti kompromiso neperžengdama įstatymo. Žmoniškumas nepanaikina jėgos. Jis suteikia šiai jėgai prasmę.
Ir, ko gero, būtent tai šiandien ypač svarbu mūsų regionui. Mums reikia investicijų, naujų įmonių ir ilgalaikių strategijų. Tačiau kartu su jomis reikia žmonių, kurie supranta laiko kainą, moka dirbti su konkrečiomis problemomis ir neišleidžia iš akių tų, dėl kurių priimami sprendimai. Juk pats įtikinamiausias plėtros įrodymas – ne pažadas to, koks puikus gyvenimas gali tapti kada nors. Tai momentas, kai žmogus supranta, kad jis buvo išgirstas. Kai problema nustoja keliauti iš kabineto į kabinetą. Kai atsiranda aiškus veiksmų planas, atsakingas už jo įvykdymą asmuo ir galimybė patikrinti rezultatą.
Regiono ateitis prasideda ne tada, kai apie ją gražiai kalbama. Ji prasideda tada, kai kažkas prisiima atsakomybę zengti kitą konkretų žingsnį. Ir šis žingsnis turi būti matomas ne tik dokumentuose ir ataskaitose, bet visų pirma žmonių gyvenime.
Ir pabaigai vėl apie pasitikėjimą... Pasitikėjimas neatsiranda iš gražios kalbos. Jis susideda palaipsniui – iš nuoseklumo, atvirumo, profesinio požiūrio ir pasirengimo atsakinėti į nepatogius klausimus.
Jelena Čerkasova
Vis24.lt
