Nuo pagalbos Ukrainos karo pabėgėliams iki tarptautinių vaikų projektų ir atstovavimo tautinėms mažumoms. Lilijos Bacharevos visuomeninės veiklos istorija – apie tai, kaip noras būti naudingai palaipsniui virsta žmones vienijančiu darbu.
Kai Lilija Bachareva prisimena, kaip tapo Visagino ukrainiečių asociacijos vadove, ji sako, kad specialiai to nesiekė. Viskas susiklostė palaipsniui: vaikai lankė užsiėmimus, ji padėjo kaip savanorė, mezgė pažintis, pastebėjo bendradarbiavimo galimybes. O kai prasidėjo Rusijos pilno masto karas prieš Ukrainą ir į Visaginą pradėjo važiuoti ukrainiečių pabėgėliai, ankstesnio pagalbos formato nebebepakako.
„Šios pareigos pačios mane surado“, – šypsosi Lilija. Už šių žodžių slypi visuomeninės veiklos istorija, kurioje asmeninė iniciatyva palaipsniui išaugo į projektų, švietimo renginių ir susitikimų, vienijančių įvairaus amžiaus bei kilmės žmones, organizavimą.
Nuo savanorystės iki vadovavimo visuomeninei organizacijai
Visagino asociacija „Visagino ukrainiečių bendrija“ vienija žmones, kuriems svarbu puoselėti Ukrainos kultūrą, kalbą ir tradicijas, palaikyti kartų ryšį bei dalyvauti miesto gyvenime.
Kai į Visaginą pradėjo atvykti žmonės, dėl karo priversti palikti Ukrainą, ukrainiečių bendruomenei iškilo naujų iššūkių. Naujiesiems gyventojams reikėjo ne tik praktinės informacijos ar pagalbos prisitaikant nepažįstamoje aplinkoje, bet ir galimybės susipažinti su kitais žmonėmis, rasti veiklos sau bei savo vaikams, pasijusti vietos bendruomenės dalimi. „Supratau, kad reikia vienytis, pažinti vieniems kitus ir suteikti galimybę tiek vaikams, tiek suaugusiesiems atrasti save, rasti informacijos bei veiklos naujoje aplinkoje“, – prisimena Lilija Bachareva.
Pasak jos, ji visada mokėjo suburti žmones apie bendrą idėją, tačiau pirmaisiais etapais prireikė pagalbos sprendžiant administracinius klausimus. Palaipsniui atėjo supratimas, kaip veikia projektinė veikla, kur ieškoti finansavimo ir kaip idėjas paversti konkrečiais renginiais.
Svarbia kryptimi tapo į Lietuvą atvykusių ukrainiečių integracija ir jų supažindinimas su vietos gyventojais. Kartu tai nebuvo uždara bendruomenė – tai buvo bendradarbiavimas, kuriame galėjo dalyvauti Visagino, kitų Lietuvos miestų bei kaimyninių Baltijos šalių gyventojai.
Projektai, kuriuose žmonės tampa dalyviais, o ne žiūrovais
2023 m. Lilija Bachareva buvo nurodyta kaip kūrybinių dirbtuvių ukrainiečiams ir vietos gyventojams koordinatorė, įgyvendinant Ukrainos pabėgėlių priėmimo ir ankstyvosios integracijos projektą. Programoje buvo numatyti kulinariniai susitikimai, vainikų pynimas, meninės dirbtuvės ir kiti užsiėmimai, padėję dalyviams pažinti vieni kitų kultūrą.
Lilijai svarbu, kad renginys neapsiribotų tik formalus dalyvavimu. Žmogus turi įgyti naujos patirties, ko nors išmokti, susipažinti su kitais ir pajusti, kad pats gali ką nors sukurti savo rankomis.
Ji pateikia pavyzdį su ukrainiečių folkloro ansambliu „Makivka“. Pasirodymams ansambliui prireikė vainikų, todėl kūrybinės dirbtuvės tapo puikia galimybe pasidaryti juos patiems. Taip dalyviai vienu metu išsprendė praktinę užduotį, išmoko naujo amato ir išlaikė ryšį su ukrainiečių tradicijomis.
„Projektai – tai gerai, tai nauda tiems, kuriems jie skirti. Tačiau ne visada reikia kliautisprieš vien tik projektais. Galima būti naudingam visuomenei prisidedant savo įnašu: finansiniu, laiko, idėjiniu ar kitokiu“, – mano Lilija.
Pasak jos, ji stengiasi padaryti daugiau, nei numatyta projekte, nes jai svarbi ne ataskaita apie įvykusį renginį, o tai, kas proceso metu vyksta su žmonėmis. „Man svarbus rezultatas. Matyti, kaip dega vaikų akys, kaip suaugusieji atsipalaiduoja, išeina iš savo komforto zonos, rasti naujų ryšių, veiklos, bendravimo, tobulėja. Tai man yra tikrasis atlygis.“
Vaikų projektai, vienijantys miestus ir šalis
Ypatingą vietą Bacharevos darbe užima veikla su vaikais ir jaunimu. Čia visuomeninis darbas peržengia tautinių tradicijų puoselėjimo ribas ir tampa būdu supažindinti vaikus su supančiu pasauliu, ugdyti savarankiškumą bei mokyti bendrauti.
2024 m. Visagino ukrainiečių asociacija organizavo vasaros stovyklą „Patirčių medžioklė“. 2026 m. projektas gavo tarptautinį tęsinį: Visagine įvyko stovykla, subūrusi 60 vaikų iš trijų grupių – atvykusių iš Ukrainos Slavutyčiaus miesto, Visagine gyvenančių ukrainiečių šeimų vaikų bei vietos jaunuolių.
Programoje buvo kūrybiniai užsiėmimai, sportas, švietimo renginiai, eksperimentai ir pažintis su regiono kultūra. Svarbia dalimi tapo bendros užduotys, kuriose vaikai galėjo bendrauti, dirbti komandoje ir rasti bendrą kalbą nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena ir kokia kalba kalba namuose. Tokie susitikimai svarbūs ne tik stovyklos dalyviams. Jie stiprina ryšius tarp Visagino ir miesto partnerio Slavutyčiaus, suteikia Ukrainos vaikams galimybę susitikti su bendraamžiais bei sukuria erdvę bendrauti skirtingą gyvenimo patirtį turinčioms šeimoms.
Kartu Lilijos darbas neapsiriboja vaikais. 2024 m. ji taip pat dirbo treinere projekte „Judėk ir sveik“, skirtame vyresnio amžiaus žmonių fiziniam aktyvumui ir sveikatai stiprinti. Treniruotėse kas savaitę dalyvavo apie 50 žmonių. Skirtingos amžiaus grupės, skirtingi tikslai, skirtingi formatai. Tačiau šios veiklos pagrindas išlieka tas pats – sukurti sąlygas, kuriomis žmonės galėtų bendrauti, tobulėti ir aktyviau dalyvauti savo miesto gyvenime.
Nuo vietos iniciatyvos iki atstovavimo nacionaliniu lygmeniu
Lilijos Bacharevos visuomeninė veikla neapsiriboja Visaginu. 2024 m. ji laikinai buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Tautinių mažumų departamento Tautinių bendrijų tarybos narė. Be to, ji buvo įtraukta į Visagino savivaldybės Tautinių mažumų reikalų komisijos sudėtį.
Šie vaidmenys numato dalyvavimą aptariant klausimus, susijusius su tautinių bendrijų padėtimi, kultūrinės įvairovės išsaugojimu bei bendradarbiavimu su valstybės ir savivaldybių institucijomis. Visuomeninės organizacijos vadovei tai kartu ir galimybė atstovauti bendruomenės interesams platesniu lygmeniu, susipažinti su kitų bendrijų patirtimi bei ieškoti naujų bendro darbo galimybių.
Tačiau už oficialių pareigų ir projektinių paraiškų lieka kasdienė veikla, kurią sunku išmatuoti renginių skaičiumi. Tai bendravimas su žmonėmis, sprendimų paieška, užsiėmimų rengimas, susitikimų organizavimas ir pagalba tiems, kurie tik pradeda kurti savo gyvenimą naujoje vietoje.
Bendruomenės istorija, kurią svarbu išsaugoti
Šiandien Lilijai Bacharevai kilo dar viena idėja, susijusi ne tiek su būsimais renginiais, kiek su istorine atmintimi. Ji norėtų išleisti knygą apie Visagino ukrainiečių bendruomenės istoriją: apie tai, kaip ji kūrėsi, kas stovėjo prie jos ištakų, kuo gyveno jos nariai ir kaip per dešimtmečius keitėsi organizacijos veikla.
„Ukrainiečių bendruomenės veikla Visagine man tokia svarbi, kad norėčiau išleisti apie tai knygą“, – sako Lilija. Jai tai nėra tik vienos visuomeninės organizacijos istorija. Visaginą kūrė žmonės, atvykę iš įvairių buvusios Sovietų Sąjungos kampelių. Jie dirbo, draugavo, kūrė šeimas, dainavo, šoko, dalyvavo kultūriniame gyvenime ir kartu stengėsi išsaugoti savo tautinį identitetą.
Ukrainiečių bendruomenėje vaikai mokėsi gimtosios kalbos, lankė užsiėmimus, pažino tėvų bei senelių tradicijas. Keitėsi vadovai ir dalyvių kartos, tačiau pats poreikis rinktis kartu ir perduoti kultūrą toliau išliko. Lilija prisipažįsta, kad norėtų atkurti organizacijos istoriją ne tik iš dokumentų, bet ir per asmeninius prisiminimus. Ji mano, kad svarbu spėti pasikalbėti su žmonėmis, kurie dalyvavo kuriant bendruomenę ir gali papasakoti apie įvykius, neišlikusius oficialioje medžiagoje.
Idėjai įgyvendinti reikės finansavimo, todėl asociacija svarsto galimybes dalyvauti Tautinių mažumų departamento konkursuose. Jei projektą pavyks įgyvendinti, knyga galės tapti paties Visagino istorijos dalimi – miesto, kuriame tautinės bendrijos formavo savo kultūrines tradicijas, kartu išlaikydamos ryšį su bendru miesto gyvenimu.
Svarbiausia – kad po susitikimo kas nors pasikeistų
Visuomeninis darbas dažnai susideda iš daugybės smulkių darbų, kurių kiekvienas atskirai gali atrodyti nežymus. Vienas vaikas atrado naują pomėgį. Vyresnio amžiaus žmogus pradėjo reguliariai judėti. Šeima, neseniai atvykusi iš Ukrainos, susipažino su kaimynais. Vaikai iš skirtingų šalių susidraugavo vasaros stovykloje.
Lilijai Bacharevai būtent tokie rezultatai turi reikšmės. Ji neslepia, kad projektai suteikia visuomeninėms organizacijoms reikalingų išteklių, leidžia planuoti darbą ir pritraukti naujų dalyvių. Tačiau, jos nuomone, pati finansinė parama neatstoja žmogiškosios iniciatyvos. Kad veikla iš tiesų neštų naudą, būtina matyti žmonių poreikius, ieškoti galimybių ir būti pasirengusiam investuoti savo laiką bei jėgas.
Galbūt būtent todėl jos kelias visuomeninėje veikloje prasidėjo ne nuo vadovės pareigų ar didelio projekto, o nuo savanoriškos pagalbos ir noro vienyti žmones. Šiandien šis darbas apima vaikus ir senjorus, Ukrainos pabėgėlius ir seniai Lietuvoje gyvenančius žmones, kultūrines iniciatyvas bei tarptautinius kontaktus. O kita idėja – knyga apie ukrainiečių bendruomenės istoriją – rodo, kad Lilija galvoja ne tik apie tai, ką galima padaryti dabar, bet ir apie tai, koks palikimas liks ateinančioms kartoms.
Būtent tai ji laiko tikruoju rezultatu: kai pasibaigus projektui toliau gyvuoja pažintys, draugystė, nauji įgūdžiai ir žmonių noras dalyvauti visuomenės gyvenime.
Jelena Čerkasova
Nuotraukos iš Lilia Bacharievos asmeninės socialinių tinklų paskyros ir Visagino asociacijos „Visagino ukrainiečių bendruomenė“
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Visagino NVO tinklas: pažinkime, bendradarbiaukime, veikime kartu“, finansuojamą valstybės biudžeto lėšomis pagal Nevyriausybinių organizacijų veiklos stiprinimo 2025-2028 metų veiksmų plano 2.1.1 priemonę „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.
