„Mes kuriame žmogaus santykį su atomine elektrine plėsdami suvokimą apie atominį saugumą“ – ši VšĮ „Visagino miesto muziejus“ nuostata pabrėžia jauniausio Lietuvos miesto kultūrinio identiteto išskirtinumą. Jauniausias Lietuvos miestas turi išskirtinę istoriją, tačiau ar jis pats pakankamai gerai ją pažįsta?

2021 m. įkurtas Visagino miesto muziejus siekia išsaugoti atominės energetikos paveldą ir pristatyti daugiakultūrį miesto veidą. Vis dėlto atlikta gyventojų apklausa atskleidžia paradoksą: beveik trys ketvirtadaliai respondentų muziejuje nėra lankęsi. Ar tai tik komunikacijos problema, ar ženklas, kad muziejui dar reikia atrasti savo vietą besikeičiančiame mieste?

Miestas, kurio istorija nesibaigė uždarius elektrinę

Visaginas – vienas savičiausių Lietuvos miestų. Jis kūrėsi kaip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų miestas, kuriame apsigyveno įvairių tautybių specialistai iš skirtingų buvusios Sovietų Sąjungos regionų. Miesto planavimas, darbo rinka, gyventojų kasdienybė ir kultūrinė aplinka ilgą laiką buvo glaudžiai susiję su branduoline energetika.

Tačiau 2009 m. uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pasikeitė ne tik miesto ekonominės raidos perspektyvos. Prasidėjo ir ilgesnis tapatybės paieškų procesas. Kas yra Visaginas, kai jo gyvenimą dešimtmečius formavusi elektrinė nebegamina elektros? Kokią istoriją miestas pasakoja naujai augančiai kartai? Ir kaip ją supranta žmonės, kurie Visagine apsigyveno jau po elektrinės uždarymo?

Šie klausimai svarbūs ne tik ekonomikos ar demografijos požiūriu. Jie susiję su istorine atmintimi, kultūriniu paveldu ir skirtingų bendruomenių santykiu su vieta, kurioje gyvena.

Būtent šiame kontekste 2021 m. įsteigtas Visagino miesto muziejus. Jo misija, pristatoma oficialioje interneto svetainėje, apima Visagino krašto istorijos ir kultūros paveldo kaupimą, saugojimą, tyrimą bei pristatymą visuomenei. Muziejus taip pat siekia plėsti visuomenės suvokimą apie atominę energetiką ir atominį saugumą.

Tai ambicinga užduotis jaunai kultūros įstaigai. Visagino istorija nėra vien elektrinės statybos, technologijų ar pramonės istorija. Tai ir žmonių, jų šeimų, kalbų, tradicijų, profesijų bei kasdienio gyvenimo istorija. Todėl muziejaus ateitis priklauso ne tik nuo to, kiek istorinių eksponatų jam pavyks sukaupti, bet ir nuo to, ar jis gebės susieti praeitį su dabarties visuomenės patirtimis.

Muziejus, kuriam tenka daugiau nei viena užduotis

Visagino miesto muziejaus padėtis išskirtinė. Viena vertus, jis turi išsaugoti palyginti neseną, tačiau Lietuvos istorijai reikšmingą atominės energetikos paveldą. Kita vertus, turi kalbėti apie miestą, kurio gyventojų sudėtis, socialiniai ryšiai ir ateities lūkesčiai keičiasi.

Valstybės duomenų agentūros skelbiami 2001-2021 m. gyventojų surašymų rezultatai rodo ilgalaikius Visagino tautinės sudėties pokyčius. 2021 m. rusų tautybės gyventojai sudarė mažiau nei pusę miesto gyventojų, o lietuvių dalis, palyginti su 2001 m., buvo išaugusi. Miesto bendruomenę pastaraisiais metais papildė ir žmonės, atvykę iš Ukrainos dėl Rusijos pradėto karo.

Šie pokyčiai savaime nereiškia, kad skirtingos gyventojų grupės skirtingai vertina muziejų ar miesto istoriją. Tačiau jie kelia pagrįstą klausimą: kaip pasakoti Visagino istoriją taip, kad joje savo vietą rastų ir pirmųjų miesto statytojų šeimos, ir sovietmečiu čia atvykusių specialistų palikuonys, ir jaunesnė karta, ir naujieji gyventojai?

Muziejus gali tapti erdve, kurioje šios patirtys ne konkuruoja, o papildo viena kitą. Tam reikia ne tik saugoti istorinius objektus, bet ir rinkti gyventojų pasakojimus, fiksuoti asmeninius liudijimus, nagrinėti miesto kasdienybės pokyčius bei sudaryti sąlygas skirtingoms kartoms kalbėtis.

Kartu svarbu nepamiršti, kad atominės energetikos paveldas peržengia miesto ribas. Ignalinos atominės elektrinės istorija, jos uždarymas, eksploatavimo nutraukimas ir branduolinės saugos klausimai yra svarbūs visai Lietuvai. Todėl Visagino muziejus turi potencialą tapti ne tik vietos bendruomenės atminties saugotoju, bet ir institucija, kuri padeda šalies gyventojams geriau suprasti šį sudėtingą istorinį bei technologinį paveldą.

Vis dėlto potencialas ir realus poveikis nėra tas pats. Norint įvertinti, ar muziejus iš tiesų tampa svarbia miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, būtina pažvelgti į jo lankomumą, komunikaciją ir pačių gyventojų patirtis.

Ką atskleidė gyventojų apklausa?

Siekiant išsiaiškinti, kaip Visagino miesto muziejų vertina vietos bendruomenė, buvo atlikta anoniminė internetinė apklausa, naudojant „Google Forms“ platformą. Joje dalyvavo daugiau kaip 60 respondentų. Anketoje buvo uždarųjų ir atvirųjų klausimų, o atsakymai analizuoti taikant aprašomosios statistikos ir kokybinės turinio analizės metodus.

Šis tyrimas nėra reprezentatyvi Visagino gyventojų apklausa. Vis dėlto jis suteikia galimybę įvertinti respondentų patirtis ir lūkesčius bei iškelti klausimus, kuriuos būtų prasminga nagrinėti atliekant išsamesnį tyrimą.

Vienas ryškiausių rezultatų – 72,9 proc. apklaustųjų nurodė niekada nesilankę Visagino miesto muziejuje.

Šis skaičius kelia klausimų apie muziejaus žinomumą, jo prieinamumą ir gyventojų motyvaciją apsilankyti. Tačiau vien iš apklausos negalima nustatyti, kuri priežastis svarbiausia. Neapsilankymas nebūtinai reiškia, kad žmogus nežino apie muziejų. Jis gali būti girdėjęs apie įstaigą, tačiau neradęs sau aktualaus turinio, neturėjęs progos apsilankyti ar nesusidomėjęs siūlomomis veiklomis.

Todėl šį rezultatą reikėtų vertinti kaip signalą, kad muziejaus santykį su potencialia auditorija būtina nagrinėti išsamiau.

Ne mažiau svarbu tai, kad net ir tarp muziejuje apsilankiusių respondentų dalis buvo lankęsi tik vieną kartą. Apklausos duomenimis, 39,1 proc. muziejų lankiusių respondentų buvo jame apsilankę vieną kartą.

Šis rezultatas leidžia kelti antrą klausimą: kas paskatintų žmogų sugrįžti?

Vienkartinis apsilankymas gali būti visiškai natūralus naujo muziejaus atveju. Tačiau ilgalaikiam lankytojų ryšiui reikalingos priežastys sugrįžti – naujos parodos, atnaujinamos ekspozicijos, renginiai, edukacinės programos, bendruomenės istorijų pristatymai ar kitos veiklos, kurios muziejų paverstų nuolat besikeičiančia kultūros erdve.

Šiuo požiūriu svarbu atskirti dvi problemas: pirmąjį apsilankymą skatinantį žinomumą ir pakartotinius apsilankymus skatinančią lankytojo patirtį. Pirmoji susijusi su informacijos sklaida ir muziejaus matomumu, antroji - su tuo, ką lankytojas randa atėjęs ir kokią vertę išsineša.

Jeigu muziejus nori tapti nuolatine miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, reikia spręsti abi problemas.

Gyventojai tikisi ne tik ekspozicijų

Apklausos dalyvių atsakymai atskleidė, kokios muziejaus veiklos jiems atrodo svarbios. Net 78,6 proc. respondentų išskyrė ekspozicijų įvairovę, 69,6 proc. – interaktyvias veiklas, o 67,9 proc. – renginius. Šie skaičiai rodo, kad respondentai muziejų sieja ne vien su istorinių daiktų saugojimu ar jų apžiūrėjimu. Jiems svarbi ir galimybė aktyviai dalyvauti, patirti, sužinoti bei bendrauti.

Atviruose atsakymuose buvo siūloma daugiau edukacinių žaidimų, kūrybinių dirbtuvių, teminių užduočių, audiogidų ir šiuolaikinių technologinių sprendimų. Kai kurie respondentai pabrėžė, kad norėtų daugiau eksponatų ir įvairesnio turinio, kuris suteiktų priežastį muziejuje apsilankyti pakartotinai.

Šie lūkesčiai nėra vien techninis pageidavimas įrengti daugiau ekranų ar virtualios realybės priemonių. Jie atskleidžia platesnį klausimą: kokiu būdu muziejus pasakoja istoriją?

Pavyzdžiui, miesto kūrimosi istoriją galima pristatyti per dokumentus, nuotraukas ir statybų planus. Tačiau ją galima atskleisti ir per buvusių statytojų, energetikų, mokytojų, medikų ar kitų gyventojų asmeninius pasakojimus. Istorija tampa artimesnė, kai lankytojas gali susieti istorinius faktus su konkretaus žmogaus patirtimi.

Panašiai ir atominės energetikos paveldą galima pristatyti ne tik kaip technologinį procesą, bet ir kaip žmonių gyvenimo būdą, profesinę kultūrą, miesto ekonomikos pagrindą bei ilgalaikius visuomenės pokyčius.

Toks pasakojimas galėtų padėti muziejui išsaugoti savo išskirtinumą ir kartu tapti suprantamesniam žmonėms, kurie patys nedirbo elektrinėje ir nėra tiesiogiai susiję su jos istorija.

Vis dėlto interaktyvumas neturėtų tapti savitiksliu tikslu. Technologijos kainuoja, jas reikia prižiūrėti ir atnaujinti. Todėl prieš investuojant į brangius sprendimus tikslinga išsiaiškinti, kokios priemonės geriausiai atlieptų skirtingų lankytojų poreikius ir kokią naudą jos sukurtų.

Komunikacija: informuoti dar nereiškia įtraukti

Apklausos duomenimis, pagrindinis informacijos apie Visagino miesto muziejų šaltinis yra internetas ir socialiniai tinklai. Juos nurodė 57,1 proc. respondentų. Tai patvirtina skaitmeninės komunikacijos svarbą, tačiau kartu kelia klausimą, ar muziejaus skleidžiama informacija pasiekia žmones, kurie dar nėra jo lankę.

Informacijos paskelbimas socialiniame tinkle savaime nereiškia, kad ji pasiekė tikslinę auditoriją. Dar svarbiau, ar žmogus suprato, ką muziejus siūlo, kodėl jam verta apsilankyti ir kuo ši patirtis gali būti įdomi.

Apklausos rezultatai rodo ir tam tikrą skirtumą tarp muziejaus veiklos vertinimo ir jo komunikacijos vertinimo. Darbuotojų profesionalumą ir paslaugumą aukščiausiu balu įvertino 52,9 proc. respondentų, o komunikaciją - tik apie 29,4 proc.

Šių rodiklių negalima tiesiogiai lyginti neatsižvelgiant į konkrečių klausimų formuluotes ir vertinimo skalę. Tačiau skirtumas leidžia kelti pagrįstą prielaidą: teigiamas įstaigos vertinimas ir gebėjimas pasiekti platesnę auditoriją nėra tas pats.

Muziejus gali turėti profesionalią komandą, prasmingą misiją ir įdomų turinį, tačiau šie privalumai nepadės pritraukti lankytojų, jeigu žmonės apie juos nežinos arba nesupras, kokią naudą jiems suteiks apsilankymas. Todėl komunikacijos užduotis turėtų būti platesnė nei renginių anonsų ar darbo laiko skelbimas. Ji gali padėti žmonėms atrasti savo ryšį su muziejaus pasakojama istorija.

Jaunimui gali būti aktualu, kaip kūrėsi jų miestas ir kokiomis sąlygomis gyveno tėvų bei senelių karta. Buvusiems elektrinės darbuotojams – profesinės patirties ir kolektyvinės atminties išsaugojimas. Šeimoms - bendros edukacinės veiklos. Naujiems gyventojams - galimybė suprasti miesto istoriją ir atrasti savo vietą jo bendruomenėje. Atvykstantiems turistams – išskirtinė istorija, kurios neįmanoma papasakoti apie kitą Lietuvos miestą.

Toks auditorijų skirstymas neturėtų virsti griežtu žmonių skirstymu pagal tautybę ar kalbą. Svarbiau suprasti jų interesus, turimą patirtį ir priežastis, dėl kurių jie norėtų arba nenorėtų apsilankyti muziejuje.

Kartu daugiakalbė komunikacija Visagine gali būti reikšminga prieinamumo priemonė. Ji turėtų padėti pasiekti skirtingas auditorijas, kartu aiškiai pristatant Lietuvos istorijos ir pilietinio gyvenimo kontekstą.

Ar muziejus turi pasakoti tik apie praeitį?

Visagino miesto muziejaus ateities klausimas neatsiejamas nuo to, kaip suprantama jo misija. Jeigu muziejus daugiausia orientuosis į istorinių objektų kaupimą ir atominės energetikos praeities pristatymą, jis atliks svarbią paveldo išsaugojimo funkciją. Tačiau toks veiklos modelis nebūtinai užtikrins nuolatinį skirtingų kartų susidomėjimą.

Kita galimybė – muziejų suvokti kaip instituciją, kuri istoriją ne tik saugo, bet ir nuolat papildo naujais liudijimais, tyrimais bei bendruomenės patirtimis. Tai nereiškia, kad muziejus turėtų atsisakyti savo pagrindinės temos. Priešingai, atominės energetikos istorija gali likti jo tapatybės centru, tačiau būti pristatoma plačiau: per technologijas, žmones, aplinką, miesto raidą, saugumo klausimus ir energetikos reikšmę Lietuvai.

Tokia kryptis leistų išsaugoti muziejaus išskirtinumą ir kartu išvengti situacijos, kai Visagino istorija sutapatinama tik su viena miesto raidos epocha.

Svarbu ir tai, kad miesto istorija nėra užbaigta. Ji tęsiama šiandien – naujų gyventojų, besikeičiančių šeimų, vietos verslų, kultūros organizacijų ir jaunimo gyvenime. Šios patirtys ilgainiui taip pat taps istoriniu paveldu. Jei jos nebus fiksuojamos dabar, ateities tyrėjams gali likti gerokai mažiau galimybių suprasti, kaip miestas keitėsi po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo.

Todėl vienas iš muziejaus prioritetų galėtų būti nuoseklus žodinės istorijos rinkimas: pokalbiai su miesto statytojais, elektrinės darbuotojais, įvairių kartų gyventojais ir naujai atvykusiais žmonėmis. Tokią medžiagą būtų galima naudoti parodose, edukacinėse programose, skaitmeniniuose pasakojimuose ir ateities tyrimuose.

Tačiau tam reikia ne vien iniciatyvos. Reikalingi aiškūs prioritetai, finansavimo galimybės, specialistų laikas ir sprendimai, kaip surinkta medžiaga bus saugoma bei prieinama visuomenei.

Nuo gerų idėjų prie pamatuojamų rezultatų

Atlikta apklausa leidžia išskirti kelias muziejaus veiklos kryptis, kurias būtų galima plėtoti remiantis ne vien bendromis muziejų rinkodaros rekomendacijomis, bet ir pačių respondentų išsakytais lūkesčiais.

Pirmiausia reikėtų nuosekliai vertinti, kas trukdo potencialiems lankytojams apsilankyti. Tam galėtų būti naudojamos trumpos lankytojų ir muziejuje nesilankiusių gyventojų apklausos, pokalbiai su mokyklomis, šeimomis ir kitomis vietos organizacijomis.

Antra, tikslinga išbandyti nedideles, palyginti nebrangias iniciatyvas: teminius pasakojimus apie miesto gyventojus, edukacines užduotis šeimoms, susitikimus su buvusiais elektrinės darbuotojais ar parodas, kurių turinį papildytų pačių gyventojų surinktos nuotraukos ir prisiminimai.

Trečia, muziejaus komunikacijos rezultatus reikėtų vertinti ne vien pagal paskelbtų pranešimų ar socialinių tinklų sekėjų skaičių. Svarbu stebėti, kiek žmonių iš tikrųjų apsilanko, kiek jų sugrįžta, kokios veiklos sulaukia didžiausio susidomėjimo ir kokios auditorijos lieka nepasiektos.

Ketvirta, svarbu reguliariai skelbti informaciją apie muziejaus veiklas, aiškiai nurodyti apsilankymo galimybes ir kurti turinį, kuris būtų suprantamas žmonėms, dar neturintiems asmeninio ryšio su miesto istorija.

Šių priemonių poveikį reikėtų vertinti per ilgesnį laikotarpį. Tik palyginus lankomumo, pakartotinių apsilankymų, edukacinių veiklų dalyvių ir komunikacijos rodiklius būtų galima nustatyti, kurios iniciatyvos duoda rezultatų.

Vis dėlto muziejaus ateitis negali būti matuojama vien lankytojų skaičiumi. Ne mažiau svarbu, kokias žinias žmonės įgyja, ar muziejus išsaugo nykstančius istorinius liudijimus, ar įtraukia bendruomenę ir ar padeda geriau suprasti miesto raidą.

Visagino istorija – ne tik Visagino reikalas

Visagino miesto muziejus susiduria su iššūkiu, būdingu daugeliui jaunų kultūros institucijų: kaip ribotais ištekliais išsaugoti paveldą, kurti prasmingą turinį ir kartu pasiekti auditoriją, kuri dar nėra įpratusi muziejaus lankyti.

Apklausos rezultatai neleidžia daryti išvados, kad muziejus neturi visuomenės palaikymo ar kad jo veikla neefektyvi. Jie rodo ką kita: tarp muziejaus galimybių ir dalies apklaustųjų realios patirties išlieka atotrūkis. Šio atotrūkio priežastis reikia tirti, o sprendimus grįsti ne vien prielaidomis.

Muziejus turi išskirtinį istorinį pagrindą. Visagino atsiradimas, Ignalinos atominės elektrinės istorija ir miesto daugiakultūrė aplinka sudaro turinį, kuris gali būti įdomus ne tik vietos gyventojams, bet ir kitų Lietuvos regionų bei užsienio lankytojams.

Tačiau vien išskirtinės istorijos nepakanka. Reikia ją pasakoti taip, kad ji būtų aktuali šiandien, suteiktų žmonėms galimybę atpažinti savo patirtis ir skatintų domėtis tais, kurių gyvenimas buvo kitoks.

Visagino miesto muziejaus perspektyva priklausys nuo to, ar jam pavyks suderinti tris užduotis: išsaugoti atominės energetikos paveldą, dokumentuoti besikeičiančio miesto gyvenimą ir sukurti ryšį su žmonėmis, kurie muziejuje dar nėra lankęsi.

Tai nėra vien muziejaus darbuotojų atsakomybė. Tam svarbus savivaldybės, švietimo įstaigų, kultūros organizacijų, vietos bendruomenių ir pačių gyventojų bendradarbiavimas.

Jauniausias Lietuvos miestas turi istoriją, kuri verta ne tik būti saugoma, bet ir nuolat iš naujo atrandama. Muziejus gali tapti vieta, kurioje ši istorija susitinka su dabartimi. Tačiau tam neužtenka atverti duris. Reikia, kad žmonės rastų priežastį pro jas įžengti, sugrįžti ir atpažinti muziejų kaip savo miesto gyvenimo dalį.

Apie tyrimą

Straipsnyje panaudoti Visagino miesto muziejaus interneto svetainėje skelbiami duomenys, 2001-2021 m. gyventojų surašymų informacija, pusiau struktūruoto interviu su muziejaus direktore Viktorija Kazliene medžiaga ir internetinės anoniminės apklausos, kurioje dalyvavo daugiau kaip 60 respondentų, rezultatai. Apklausa atlikta naudojant „Google Forms“ platformą. Jos rezultatai vertintini kaip tiriamojo pobūdžio duomenys, nepretenduojantys reprezentuoti visų Visagino gyventojų nuomonės.

Šaltiniai

- Visagino miesto muziejus. Informacija apie muziejų: https://www.visaginomuziejus.lt/apie-muzieju/
- Valstybės duomenų agentūra. 2021 m. gyventojų ir būstų surašymo rezultatai: https://osp.stat.gov.lt/
- Visagino miesto muziejaus direktorės Viktorijos Kazlienės interviu, panaudotas rengiant pirminę muziejaus veiklos analizę.
- Autorės atliktos anoniminės internetinės apklausos duomenys.

Autorė – Jelena Čerkasova

Visagino miesto muziejaus nuotrauka