Visi valstybės paribių regionai išgyveno savitą, unikalią patirtį kol atkeliavo į Nepriklausomą Lietuvą. Šiuo metu vienas įdomiausių, naujausių pripažintų etninių regionų Lietuvoje – Klaipėdos kraštas.
Mano empirinė patirtis rodo, kad visiems nuo Aukštaitiškų kalvų žvelgiantiems – tiek lietuviams, tiek kitataučiams – atrodo, kad lig šiol Lietuvoje yra 4 etniniai regionai (Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija), o Mažosios Lietuvos,šiuo metu Lietuvai priklausantis Klaipėdos krašto gabalas, nėra laikomas atskiru regionu, o tiesiog Žemaitija, nors jis oficialiai pripažintas Klaipėdos krašto etniniu regionu. Visaginiečiai dažnai sako, kad Klaipėda kalbų įvairove panaši į Visaginą.
Šiuo metu Lietuvos visuomenei vis dažniau užduodamas klausimas: ar jai nereikia šeštojo regiono – Vilnijos? Esminis skirtumas tame, kad bendruosius sociokultūrinius klausimus čia įtakojo Lenkija, Baltarusija, o Klaipėdos krašte – Vokietija. Įdomu tai, kad, nuo Dzūkijos pradedant, numatoma, kad Vilnija drieksis iki (su) Visaginu. Ankstyvesniais laikais į Vilnijos finansavimo klausimus nebuvo įtraukiamas Ignalinos rajonas, nors jo pietrytinis paribys ypač įtakojamas Baltarusijos, rytuose rusiakalbis Visaginas, o vakaruose-labai margas Švenčionių kraštas. Visi jie turi įtaką Ignalinos raj., nes vieniems tampa darbo vieta, o kiti atvažiuoja į jį.
Kitas visai savitas bruožas, kad rajonų gyventojų kaitą ypatingai sunkino senųjų gyventojų (autochtonų) ir naujai atsikėlusių santykiai. Jie dažnai problemiški iki šių dienų.Pirmiausia tai ilgai trukęs nuolatinis sienų „judėjimas“. Pastovus rytojaus netikrumas. Tiek Klaipėdos, tiek Vilnijos krašte procesai vyko ne natūraliai, kaip kultūrų sąveikos ir bendradarbiavimo rezultatas, o buvo veikiami išorinės jėgos, kuriai, kaip naujos kultūros nešėjai ir skleidėjai, atstovavo oficialūs sovietinės valdžios atstovai bei naujieji gyventojai.
Tiek Klaipėdos, tiek Vilnijos kraštų sovietizacijos proceso supratimas ir konkrečių sociokultūrinės transformacijos veiksnių išskyrimas į du skirtingus procesus – socioekonominį ir sociokultūrinį – siejamas su sovietine politika, kurios tikslas buvo radikalus visuomenės ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pertvarkymas sovietiniais pagrindais. Klaipėdos krašto problemas sunkino dar ir tai, kad ji turėjo pritapti ir prie Didžiosios Lietuvos įpročių kaip naujas jos darinys. V.Čubrinsko darbuose rašoma, jog „Marksizmo teoretikai teigė, kad „visuomenės gyvenimo materialinės sąlygos nulemia visuomenės idėjų ir pažiūrų, politinių ir teisinių įstaigų pobūdį“. J. Stalinas išskyrė socioekonominį sovietinės santvarkos pagrindą kaip pirminį ir kultūrą formuojantį: „socializme gamybinės jėgos, kaip gamybos įrankių ir gamintojų visuma, žengia gamybinių santykių priešakyje“. R. Bukavickas apie tai rašė: „pagal marksistinę-lenininę ideologiją sociokultūra buvo tik socioekonominių santykių atspindys. Trumpalaikėje perspektyvoje vien tik sovietinės valdžios priimtais sprendimais kultūros srityje nebuvo galima tikėtis greitai pakeisti žmonių mąstymą, vertybines nuostatas ir pasaulėžiūrą. Natūralu, kad visuomenės kultūros kaita užsitęsė ilgiau nei visuomeninių ir ekonominių santykių keitimas.
Sovietinėje Lietuvoje oficialiai deklaruota, kad sovietinio ūkio sistemos įvedimas buvo baigtas XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje, o šiam dešimtmečiui baigiantis „pagrindinai įgyvendinti visi esminiai socialistinės revoliucijos reikalavimai kultūros ir ideologijos srityje“, t. y. buvo baigta kultūros sovietizacija. Lietuvos sovietizacijos procese ši aplinkybė buvo vertinama kaip vienas iš „socializmo statybos pabaigą“ ženklinančių pasiekimų. Tačiau socialistinės kultūros įvedimas reiškė ne kultūros kaitos pabaigą, o visuomenės kultūrinio gyvenimo pagrindų sovietizaciją, t. y. visuomenės kultūrinio gyvenimo pertvarkymą sovietiniais pagrindais. Tai buvo svarbus sovietinės valdžios laimėjimas, siekiant galutinio tikslo – sukurti komunistinę visuomenę.“
Išsiskiria Visaginas, nes šalia visam pietrytiniam paribiui – Vilnijai - būdingų problemų, čia atsirado ir naujas faktorius. Šios Lietuvos paribio žemės buvo itin retai apgyvendintos. Daug žmonių žuvo kare, daug pokariu išvažiavo į Lenkiją, jos ištuštėjusias kasyklas, gavę didžiules išmokas už Lietuvoje paliekamus ūkius, persikėlimo išlaidas. Net lietuviai rašėsi lenkais, kūrė bendras poras. Dar daugelis buvo išvežta į tremtį Sibire. Vėliau procesai vyko pagal visuotines demografines tendencijas: buvo keliamasi į miestus arčiau stiprių ekonominių svertų. Priėmus Sąjungos ir paklusnios Lietuvos vadovų nutarimus Paliaudanės, Visagino ir kitų mažų kaimų vietoje statyti atominę elektrinę ir miestą, šioje vietovėje net trisdešimt metų pavėlavę pokariniai procesai vyko lyg ir iš naujo, nes visur Lietuvoje vykęs sovietizacijos procesas čia buvo neefektyvus: tiesiog mažai gyventojų,nebuvo ką perauklėti.
Su dviguba jėga, tiesiai iš atominę stačiusios Rusijos patikrintas „modelis“ buvo įgyvendinamas su aktyviais komunizmo statytojais nejaučiant reikalo nors kažkaip įtvirtinti atvykusiųjų emocinį prisirišimą prie pasirenkamos gyventi žemės, o čia likę vietiniai gyventojai (autochtonai) buvo per silpni savo pavyzdžiu nors kažkaip formuoti jų sociokultūrinį prieraišumą.Į miestą atvykę dirbti vietiniai lenkai ir aplinkinių rajonų lietuviai paprastai veikė aptarnavimo srityje.Be to jų išsilavinimas buvo ženkliai žemesnis nei atvykusiųjų ir nelėmė viešosios opinijos. Tokia situacija aktyviai tęsėsi iki Nepriklausomos Lietuvos laikų. Pasyvokai sūkuriuoja ir dabar ryšium su tuo, kad vietinė valdžia priklauso nuo balsuojančiųjų rinkimuose, kurių dauguma vyresniosios kartos atsikėlėlių nelietuviakalbių, o centrinė Lietuvos valdžia, silpnai dalyvavusi ankstesniuose procesuose, dabar, regis, nežino iš kurios pusės pradėti veikti.
Priešiška vykstančiame kare valstybė visai šalia ir situacija ne itin prognozuojama.Visaginiečių socialiniai tinklai pilni negatyvių Lietuvos ir šios žemės vertinimų, nepaklusnumo šalies įstatymams reiškiniai apsireiškia per kiekvieną Rusijos šventę dryžuotomis juostelėmis ant mašinų, pasipriešinimo pasėkoje nepertvarkomi paminklai Rusijos kariams, minima ne II-ojo Pasaulinio karo, bet Didžiojo Tėvynės karo pabaiga ir t.t. Dar sudėtingesni kalbos mokėjimo dalykai. Mokslininkai dar neanalizavo kuo Lietuvą laiko čia gimusi karta, daug priklausomybių ligų apraiškų. Jei nutiktų blogiausia ir karas draskytų Lietuvą, kurią pusę pasirinktų visaginiečiai? Ko tikėtis? Siūlau susipažinti su Klaipėdos kraštu (jo savitumas mažai žinomas ir lietuviams), jo išgyventa patirtimi ir sužinoti, kaip ten prasidėjo II-as Pasaulinis karas, iš kur ir nuo kada procentuoteženkliai išsiskiria rusiakalbiai žmonės jame, nors aš, augusi Klaipėdoje, šios įtakos nebuvau patyrusi iki pat baigiant vidurinę. Pristatydama remsiuosi svetaine „Klaipėdos kraštas“ ir jame pateikta A.A. Gliožaičio informacija.
Kas ir kur yra Klaipėdos kraštas
Mažosios Lietuvos ribas lėmė 1422m. Melno taikos sutartis. Nuo seno kraštas yra vakarinių baltų etninė teritorija. Dabar -Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis palei Nemuno žemupį ir Baltijos jūrą, atitekusi Lietuvai po II-ojo Pasaulinio karo.Dabar iš šiaurės į pietus tęsiasi 140 km. Plotas 2848 km2 (su Kuršių nerija). Jį sudarė dalis dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko, Kretingos rajonų ir Pagėgių savivaldybių teritorijų, Klaipėdos ir Neringos miestai. Kaip administracinis teritorinis vienetas oficialiai gyvavo 1919 06 28–1939 03 22.
Oficialiai Klaipėdos krašto terminas susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo per Paryžiaus (Versalio) taikos konferenciją, po Antrojo pasaulinio karo tapo istoriniu (vartojamu tik aptariant ir nagrinėjant praeitį).Po Nepriklausomybės paskelbimo tapo oficialiai pripažintas Lietuvos etninis regionas ir jau gali garsiai įvardinti patirtas skriaudas ir tai, ko iki šiol nežinojo visa Lietuva, įvardinti vilko vaikus ir kita...
Pagal 1919 06 28 Versalio taikos sutartį Klaipėdos kr. buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos valdymui, Nemunas nuo Gardino iki žiočių – internacionalizuotas. Iki sutarties ratifikavimo kraštas buvo paliktas Vokietijos globai.Ambasadorių konferencija 1920 01 25 nusprendė Prancūzijai pavesti atstovauti krašto gyventojų diplomatiniams reikalams, paliko galioti naujajai krašto tvarkai neprieštaraujančius Vokietijos įstatymus.
Klaipėdos kr. valdymą perėmus Prancūzijai, vokiečiai ir toliau bandė kurti vadinamąją Klaipėdos laisvąją valstybę. Tam tikslui panaudojo provokišką politinę organizaciją Heimatbund. Krašto buvusius valdininkus Vokietijos valdžia laikė laikinai išėjusiais atostogų. Buvo ignoruojamas Mažosios Lietuvos tautinės tarybos 1918 11 30 nutarimas (Tilžės(dabarSovietsko) Aktas) Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos valstybės. Vykdydama šią nuostatą 1920 02 21 Taryba priėmė nutarimą dėl krašto prijungimo prie Lietuvos.
Dėl Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktyvios veiklos ir protestų D. J. Odry į Direktoriją papildomai paskyrė E. Simonaitį ir M. Reizgį. Lietuvos valstybė krašte turėjo savo karinį atstovą, konsulatą. Krašto valdymą bandė pertvarkyti 1920 m. birželį paskirtas civilinis (nuo 1921 05 – vyriausiasis) komisaras G. Petisné, darė nuolaidų Lenkijai (buvo atidarytas jos konsulatas). Klaipėdos kr. lietuviai buvo nepatenkinti padėtimi, kuri susiklostė dėl prancūzų nuolaidžiavimo vokiečiams ir lenkams.
1921 11 11 LR Steigiamasis seimas priėmė nutarimą Klaipėdos kr. prijungti prie Lietuvos valstybės. 1922m. pabaigoje krašte imta rengti LR valdžios remiamą sukilimą. Jam vadovauti 1922 12 22 iš Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narių buvo sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. 1923 01 10 į Klaipėdos kr. teritoriją įžengusi apie 1500 sukilėlių (iš jų apie 300 buvo klaipėdiškiai) rinktinė sausio 15d. užėmė Klaipėdą (Klaipėdos krašto sukilimas).Sausio 19d. Gelbėjimo komiteto skyrių suvažiavimas Šilutėje (Visuotinis Klaipėdos krašto seimas), pasivadinęs aukščiausia krašto atstovybe, paskelbė, kad kraštas autonomijos teisėmis prijungiamas prie Lietuvos Respublikos. Sausio 24d. Lietuvos Seimas šį nutarimą ir ankstesnę 1921 11 11 Steigiamojo Seimo rezoliuciją patvirtino.
Ambasadorių konferencijos komisarai pareikalavo LR vyriausybės krašte atkurti buvusią tvarką, į Klaipėdos uostą įplaukė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo laivai. 1923 02 15 buvo sudaryta nauja Direktorija, kuri turėjo kraštą valdyti kol įsigalios Klaipėdos krašto konvencija. Vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kr. valdymą autonominėmis teisėmis perdavė Lietuvos Respublikai.1923 02 20 buvo sudaryta Krašto taryba, uždarytas Lenkijos konsulatas, panaikinta Lietuvos Respublikos ir krašto muitų siena. 1923 02 24 Lietuvos vyriausybė aukštuoju įgaliotiniu derėtis su Antantės atstovais paskyrė A. Smetoną, vėliau – sukilimo vadą J. Budrį, gegužės 7 d. paskelbė Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą.
Pagal jį LR vyriausybė kraštą valdė pereinamuoju laikotarpiu.1923 gegužę krašte kaip vienintelė mokamoji ir atsiskaitymų priemonė įvestas litas. Kraštas tapo tarptautiniu mastu pripažinta sudėtine Lietuvos Respublikos dalimi. Klaipėdos kr. sukilimas ir krašto prijungimas vertinamas kaip viena drąsiausių ir sėkmingiausių nepriklausomos Lietuvos Respublikos politinių akcijų. Pagal statutą ir konvenciją kraštą valdė Lietuvos valstybė, krašto autonomijos garantais su kontrolės teise tapo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija.
Kraštui buvo suteikta įstatymų leidimo, teismo, administracijos, švietimo ir iš dalies finansinė autonomija, palikti galioti svarbiausi senieji Vokietijos įstatymai, priimta naujų, paskelbtas lietuvių ir vokiečių kalbų vartojimo administracinėse įstaigose įstatymas.Lietuvos valdžiai priklausė krašto apsauga, paštas, ryšiai, valstybinės reikšmės geležinkeliai, plentai, uostas, muitai, pasienio ir jūros policija.
1925 01 20 gyventojų surašymo duomenimis, krašte gyveno 141 650 žm., iš jų 71 960 (50,8 %) lietuvių, bet 34 340 (24 % Klaipėdos krašto gyventojų) iš jų, pabrėždami, kad skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais (arba dvikalbiais), 59 300 (41,9 %) vokiečių ir tik 10 360 (7,3 %) kitų tautybių. Dėl lietuvių kalbos draudimo mokyklose ir kitur iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis krašto lietuvių buvo nutautinti, todėl jie linko į vokiečių pusę, vokiškųjų partijų agitatoriai ragindavo burtis.
Klaipėdos krašto konvencija suteikė teisę gyventojams apsispręsti dėl pilietybės, 1925 m vasario Lietuvos Respublikos ir Vokietijos susitarimas – ir teisę Vokietijos pilietybę priėmusiems piliečiams išvykti į Vokietiją. 1925–33m. iš Klaipėdos kr. išvyko 17 730 asmenų (Vokietijos valdžia ragino savo piliečius iš krašto neišvykti). Į kraštą atvykdavo išeivių iš Rytų Prūsijos (ne baltų genties, bet valstybės) (ypač nuo 1933m., į valdžią atėjus naciams).
Situacija Klaipėdos krašte prieškariu
Klaipėdos kr. valdant Prancūzijai, išliko Vokietijos švietimo sistema, visuotinis 6–14 m. vaikų mokymas. 1923 05 11 Direktorijos įsakymu, t. p. Klaipėdos krašto statutu lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos oficialiomis krašto kalbomis, bet valdininkai ir mokytojai vokiečiai (krašte jų buvo dauguma) lietuvių kalbos nemokėjo. Praktiškai kalbų lygiateisiškumo nebuvo paisoma, nors LR valdžia ir rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidyba, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos dėstymu mokyklose, siekė suvienodinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos mokyklų programas. Lietuvos valdžios vykdomai švietimo pertvarkai priešinosi krašto vokiečiai, trūko lietuvių kalbą mokančių mokytojų. 1929m. iš 221 Direktorijos išlaikomų pradinių mokyklų tik 57 (25,7 %) dėstomoji kalba buvo lietuvių. 1933m. Vokietijos kancleriu išrinkus A. Hitlerį, krašto mokyklose ėmė plisti nacizmo ideologija.
Integruoti Klaipėdos kr. mokyklas į Lietuvos švietimo sistemą buvo sunku, pvz., 1929m. patikrinus 102 krašto mokyklas (4 lietuviškas, 7 mišrias, 91 vokišką), nustatyta, kad vokiečių kalba dėstyta ir tose mokyklose, kurių dauguma mokinių buvo lietuvininkai; iš 148 mokytojų tik 17 gerai mokėjo lietuvių kalbą, 46 mokėjo menkai, 85 – nemokėjo, 35 buvo Vokietijos piliečiai. Vokiškose mokyklose buvo tendencingai mokoma Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos mokoma iš vokiškų vadovėlių. Lietuvos Respublikos valdžios pastangos gerinti lietuvininkų švietimą nuolat sulaukdavo krašto vokiečių pasipriešinimo, išpuolių Vokietijos spaudoje.
Vokiečiai kaip atsvarą lietuviškoms organizacijoms kūrė vokiškas organizacijas. 1923m. Klaipėdos kr. prisijungus prie Lietuvos Respublikos, vokiečių politikai 1923m. Heimatbundą pertvarkė į visuomeninę organizaciją Kultūrbundą. 1928m. įsteigtas slaptas Vokietijos nacionalsocialistų partijos krašto skyrius. 1933m. Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, Klaipėdos kr. vokiškos partijos buvo pertvarkytos į nacistines; jų veiklą koordinavo 1933m. Berlyne įsteigtas Rytprūsių organizacijų centras. 1934m. krašte imta telkti sukarintas formuotes, smogikų būrius, terorizuoti lietuvius, rengti sukilimą. 1934m. pabaigoje Lietuvos vyriausybė uždraudė nacių partijas, uždarė laikraščius, suėmė vadus (iš viso 142 asmenis).
Nacių Vokietija nesėkmingai bandė paveikti Lietuvos valdžią paskelbdama ekonominį boikotą. 1935 m. kovą pirmajame iki 1945m. Europoje nacių teisme Kaune krašto nacių vadovai E. Neumannas (noimanininkai), T. Sassas ir kiti buvo nuteisti; tai buvo ryžtingas LR vyriausybės žingsnis ir pirmasis tarptautinės reikšmės nacių pralaimėjimas: 1934m. prijungti krašto prie Vokietijos naciams nepavyko. Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir nacių Vokietijai reikalaujant, 1938m. Lietuvos valdžia buvo priversta paleisti nuteistus Klaipėdos krašto nacių vadus; jų veikla ilgainiui aktyvėjo.
1938 m. spalį A. Hitleris pasirašė slaptą direktyvą kariuomenei būti pasiruošusiai okupuoti Klaipėdos kraštą. Tuo pat metu vokiečių nacionalistai visas krašto vokiškąsias organizacijas sujungė į pronacistinę organizaciją Kulturverbandą; netrukus joje buvo 40 000–60 000 narių. Krašte SS pavyzdžiu buvo sukurtos nacių tvarkos tarnybos, pagalbinė vokiečių policija, smogikų būriai, kurie terorizavo lietuvius, kitus Lietuvai lojalius krašto gyventojus. LR valdžia ir lietuvininkai iki 1939m. pradžios priešinosi Vokietijos planams Klaipėdos krašte.
1939 m. okupavusi Čekiją, 1939 03 20 nacistinė Vokietija, įsitikinusi, kad Vakarų valstybės taikstosi su agresija, ultimatumu pareikalavo, kad Lietuva nedelsdama Klaipėdos kr. perduotų Vokietijai. Negalėdama jėga priešintis prievartai, Lietuva kovo 22d. buvo priversta pasirašyti krašto perdavimo Vokietijai sutartį. Kovo 23d. kraštą užėmė Vokietijos kariuomenė. Lietuvos Respublika prarado 5 % teritorijos, 6 % gyventojų, buvo suvaržyta galimybė naudotis uostu.
Krašto gyventojai buvo suskirstyti į reicho vokiečius ir reicho valdinius; prie pastarųjų priskirti iš krašto nepasitraukę lietuviai tapo beteisiais žmonėmis, ne visais duomenimis, apie 180 krašto lietuvių veikėjų buvo įkalinta koncentracijos stovyklose, kitaip represuota; daug jų žuvo. Naciai uždarė lietuviškas mokyklas, draugijas, spaudą. Per Antrąjį pasaulinį karą nemažai krašto lietuvių atsidūrė Vokietijoje. Baigiantis SSRS–Vokietijos karui (1944 pabaiga–1945 pradžia) daugelis Klaipėdos kr. gyventojų buvo evakuota, nemažai žuvo nuo puolančios SSRS kariuomenės, likę krašte patyrė sovietines represijas, buvo ištremti į Sibirą.
Per Klaipėdos operaciją 1945 01 28 SSRS kariniai junginiai užėmė Klaipėdą, vasario 4d. – Kuršių neriją. 1945 m. kovą krašte buvo likę 10 000 gyventojų. Remiantis Sąjungininkų ir SSRS susitarimais (priimtais Teherano bei Jaltos konferencijose), Klaipėdos kr. buvo prijungtas prie Sovietų Sąjungos reokupuotos Lietuvos (LSSR), ir Klaipėdos krašto terminas tapo istoriniu iki naujos Nepriklausomybės.
Klaipėdos kraštas 1919–39© MELC
Padėtis po Pirmojo pasaulinio karo
Pokaris Klaipėdos krašte
Gerbiamas skaitytojas, tikriausiai, jau pastebėjo, kad iki karo Klaipėdos krašto gyvenimą įtakojo įvairios vakarų šalys ir Japonija bei naujai įsikūrusi Lietuvos Respublika. Bene vieninteliai rusakalbiai buvo sentikiai čia įsikūrę caro represijų pasėkoje. Jų uždaras gyvenimo būdas buvo netgi savotiškai artimas santūrioms evangelikų liuteronų bendruomenėms, jaunikiai sentikiai buvo labiau pageidaujami nei žemaičiai.
Po 1945 m. neabejotinai aktuali tema yra ištuštėjusio krašto apgyvendinimas ir likusių vietinių gyventojų – lietuvininkų ir vokiečių (apibendrintai vadintinų klaipėdiškiais,šišioniškiais ne klaipėdiečiais) – padėtis pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis, jų tautinės ir kultūrinės saviraiškos, naujosios aplinkos (ne)priėmimo problematika, santykiai su naujakuriais.S. Pocytė rašo, kad po masinės gyventojų evakuacijos baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir pirmųjų pokario metų repatriacijos 1950 m. Klaipėdos krašte buvo suskaičiuota 15–20 000 klaipėdiškių (lietuvininkų ir vokiečių), iš kurių apie 8 000 sudarė repatriantai. Kaip mini N. Kairiūkštytė, dauguma repatriantų vyko į kaimą, „tačiau ne visiems valstiečiams, net grįžusiems 1945 m., pasisekė apsigyventi savo ūkiuose, o grįžusieji vėliau turėjo dar mažiau galimybių patekti į savo namus, nes jų ūkiai beveik visi buvo išdalinti naujakuriams, organizacijoms“ (tokie žmonės, ypač vaikai buvo vadinami vilko vaikais).
Naujakuriai – pasienio tarnybos bei sovietinės armijos kariai, seniau vadintos Didžiąja Lietuva krašto bei iš sovietinių šalių nuo represijų pabėgusieji gyventojai. Savų namų gimtinėje praradimas, pasikeitusi politinė, socialinė, ekonominė situacija, baimė būti išvežtam į Sibirą, skaudūs karo pabaigoje patirti išgyvenimai ir artimųjų netektys, išblaškytos šeimos ir bandymai surasti likusius gyvuosius – klaipėdiškiams reikėjo daug dvasinių pastangų, kad prisitaikytų prie naujų pokarinio Klaipėdos krašto gyvenimo sąlygų. 1958 m. balandžio 8 d. pasirašyta VFR ir SSSR sutartimi, iš Klaipėdos krašto į Vokietiją 1956–1969 m. išvažiavo 8 232 klaipėdiškiai.
Ypač ženkliai tuomet sumažėjo vietinių (autochtonų) gyventojų ir jie praktiškai nebeteko galimybės plėtoti savo paveldo dalykus. Ankstyvesniame periode buvo sprendžiami klaipėdiškių ir Rytų Prūsijos bendrabūvio klausimai, o dabar situacija buvo visai nauja. Klaipėdiškiai tapo priešais jiems prijautusiems vokiečiams (buvo vadinami didlietuviais) ir lietuviams, nes buvo vadinami vokiečiais. Iš jų patyrė daug žiaurumų, neteisybės.Vokišką savo kilmę kai kurie atvėrė savo vaikams tik Nepriklausomos Lietuvos metais.
Klaipėdos krašte įstaigos kūrėsi lėtai, nes trūko žmonių. Į Klaipėdos kraštą darbuotojus siuntė LKP(b) CK. Atvykėliai, dažniausiai buvo kitataučiai iš Sovietų sąjungos respublikų. Rusų kalba palengva virto įstaigų kalba, o lietuviakalbiams buvo labai sunku. Šios teritorijos sovietizacija vykdyta pagal 1940 m. Lietuvos SSR Konstituciją bei vėlesnius jos pataisymus ir pasireiškė kaip visai sovietinės Lietuvos teritorijai vienoda socialinė, ekonominė ir kultūrinė politika. Praktikoje sovietizacija reiškė Klaipėdos krašto istorinių, politinių ir kultūrinių ženklų išskirtinumo (tapatybės) panaikinimą, sovietinės ūkio sistemos, paremtos socialistine nuosavybe ir visuomeniniu darbu, įvedimą bei komunistinės ideologijosplėtrą tarp gyventojų.
Klaipėdos krašto sovietizacijos procesą lydėjo demografiniai pokyčiai, kurie buvo būdingi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Klaipėdos kraštą įtraukus į sovietinės Lietuvos sudėtį buvo organizuotas naujų gyventojų, atvykstančių iš kitų Lietuvos regionų ir Sovietų Sąjungos respublikų, perkėlimas į 1944 m. pabaigoje ištuštėjusią Klaipėdos krašto teritoriją bei daugumos krašte likusių ir iš evakuacijos Vakaruose į kraštą sugrįžusių ir nepritapusių vietinių gyventojų išvykimas į abi Vokietijas.Už persikėlimą į Klaipėdos kraštą buvo gana gausiai mokama. Iš esmės pakito Klaipėdos krašto gyventojų sudėtis: vietinių gyventojų daugumą pakeitė naujieji atvykėliai, kurie skyrėsi nuo vietinių tautybe, kultūra, religija ir gyvenimo būdu. XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdos krašte susiformavo visiškai nauja sociokultūrinė aplinka, kurioje vietinių gyventojų bendruomenė tapo marginaline (atstumtaja, atitolusia) grupe (kaip ir Visagino savivaldybėje vietiniai 17-os mažų kaimų gyventojai – bet ne pokariu, o po 1975 m.).
R. Bukavickas rašo, kad „Antropologas George՚as P. Murdockas pabrėžė, jog „fundamentali (pagrindinė, esminė) kultūros savybė yra ta, kad, nepaisant jos iš esmės konservatyvios prigimties, ji keičiasi laike ir erdvėje“, o kultūros kaitos procese vyksta ne tik nuoseklus žmonių prisitaikymas prie besikeičiančių egzistencijos (buvimo) sąlygų, bet ir įvairių kultūrų susidūrimas, kylantis iš etninio identiteto (savitumo) formavimo logikos. Skirtingų kultūrų kova, pasak istoriko ir filosofo JörnoRüseno, „neišvengiamai kyla, kai kitoniškumas nuvertinamas, marginalizuojamas arba net visiškai neigiamas ir sunaikinamas“.
Tai tampa rimta problema, kai etninė kultūra politizuojama, todėl invazinis kultūrinės naujovės pobūdis ir prievartinė kultūrinės naujovės sklaida ne tik praturtina vietines kultūras, bet kartu jas slopina ir naikina.“ Klaipėdos krašto atveju vyko ne tik naujų ir visai sovietinės Lietuvos visuomenei įprastų vertybių, įsitikinimų ir tradicijų diegimas bei pasaulėžiūros primetimas, bet ir tautiniu, kultūriniu bei etniniu požiūriu skirtingų gyventojų sudėties pasikeitimas. Sovietinės politikos kultūros srityje tikslas buvo radikali kultūros kaita. Klaipėdos krašto kaimo vietovėse 1945–1960 m. vykę migraciniai procesai buvo inicijuoti Sovietų Sąjungos ir sovietinės Lietuvos vadovybių politiniais sprendimais, kuriais siekta ne tik pakeisti krašto gyventojų sudėtį, bet ir užsitikrinti naujųjų krašto gyventojų daugumos sovietinio režimo palaikymą. Vykdydama tokią politiką, sovietinės Lietuvos vadovybė rėmėsi socialiniu ir kultūriniu požiūriais gausiausia Lietuvos visuomenės dalimi – nepasiturinčiais kaimo gyventojais, atvykusiais (persikėlusiais) į Klaipėdos kraštą iš kitų sovietinės Lietuvos vietų.
Sovietinė kultūrinė ir antireliginė politika Klaipėdos krašte turiniu ir pobūdžiu atliko iš kitos sovietinės Lietuvos dalies atsikėlusių (persikėlusių) gyventojų daugumos palaikymo funkciją (slėpė nuo tremties). „Tarybų Lietuvos išvadavimo“ mitas ir jį sudarantis Klaipėdos „išvadavimo“ elementas turėjo suteikti naujai Klaipėdos krašto gyventojų daugumai gyvenimo saugumo krašte jausmą ir stiprinti jos lojalumą sovietiniam režimui. Svarbu pabrėžti, kad visuomenės kultūros kaita, kaip ir visuomenės ekonominio pagrindo keitimas, buvo vykdomi prievarta, 1945–1960 m. Klaipėdos krašte vykdyta kultūrinė ir antireliginė politika įgalino sovietinės Lietuvos vadovybę pakeisti Klaipėdos krašto sociokultūrinę tapatybę.
Šiuo metu aktyviai bandoma atkurti klaipėdiškių, šišioniškių (klaipėdiečiai buvo persikėlėliai, pasienio ir SSSR armijos paliktieji, vėliau ekonominiu faktoriumi pateisinamas naujų gyventojų pritraukimas) etninis, tautinis identitetas (savitumas). Gausiausias atsikėlusiųjų skaičius – žemaičiai, todėl ir vyksta Didžiosios Lietuvos gyventojų susipainiojimas įvardijant etninį regioną.
Lietuvos etniniai regionai (numatomas Vilnijos susiaurinus Dzūkijos teritoriją šalies pakraščiu ir labiau į rytus, iš interneto)
Dalia Savickaitė
Материал подготовлен в рамках целевого конкурса по информационной безопасности общества Фонда поддержки печати, радио и телевидения Литовской республики
