Поздравляем с праздником света, любви и надежды – с Пасхой!
Пусть любовь, мир, радость и вера наполнят ваши дома и сердца в этот прекрасный весенний праздник!
Желаем вам больше понимания и любви, больше добра и счастья в сердцах, больше тепла в домах и приподнятого весеннего настроения!
С праздником Пасхи, дорогие друзья!
Su Šv. Velykomis mielieji!
Tegul su šia gražia pavasario švente Jūsų namus ir širdis užlieja meilė, ramybė, džiaugsmas ir tikėjimas!
Linkime daugiau supratimo ir meilės, daugiau gerumo ir laimės jausmo Jūsų širdyse, šilumos Jūsų namuose, bei pakilios pavasarinės nuotaikos!
Šv. Velykoms artėjant
Velykos – sena, gilias tradicijas turinti gėrio pergalės prieš blogį šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario – pavasarinio džiaugsmo ir linksmybių – šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Mūsų protėviai tikėjo, kad atėjus pavasariui vėlės prisikelia. Pirmasis perkūnas priverčia jas sugrįžti į kapus. Seniau buvo tradicija tądien lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių.
Krikščionys naujai pažvelgė į Velykų simboliką – jie akcentavo naujos gyvybės atsiradimą ir atgimimą. Velykų stalą puošiantis raudonas margutis labiausiai apipintas pasakojimais ir legendomis. Pagal vieną iš jų ant žemės nukritę Kristaus kraujo lašai suakmenėjo ir įgavo kiaušinio pavidalą. Karštos Dievo Motinos ašaros ant jų paliko puikių raštų formas.
Kita legenda byloja: šventoji Marija Magdalena Romos imperatoriui atnešė paprastą kiaušinį kaip nepaprasto įvykio – Kristaus Prisikėlimo simbolį. Imperatorius nepatikėjo jos žodžiais. Ir staiga jo akyse pasitvirtino Kristaus Prisikėlimo stebuklas – kiaušinis paraudonavo…
Krikščionių bažnytinės Šv. Velykų apeigos prasideda Didžiosios Savaitės viduryje. Didįjį Trečiadienį prasideda Didysis pasninkas, kuris tęsiasi iki pat Šv. Velykų. Didįjį Ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tyla, ramybė ir susikaupimas trunka iki pat Didžiojo Šeštadienio. Šeštadienio vakarą visi skuba į bažnyčią. Sargyboje prie Kristaus karsto meldžiamasi iki pat paryčių. Šią dieną pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo, o šventoriuje sukuriamas šventės laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį.
Sulaukus sekmadienio ryto, aplink bažnyčią eina Prisikėlimo procesija. Parėjusieji iš bažnyčios kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną. Trečioji Velykų diena – Ledų diena. Ji pas mus jau primiršta.
Pagrindinis Velykų šventės simbolis – margutis. Senovėje tikėta, kad dažytas kiaušinis yra sakralus, turintis magiškos galios, jame telkiasi kosminė kūrybos galia, gebanti pratęsti gyvybę žemėje. Margutis – gyvybės, vaisingumo, derlingumo, gamtos atgimimo simbolis.
Pagoniškoje Lietuvoje margučiai buvo aukojami derliaus dievams, dedami ant kapų. Dabar kiaušinių per Velykas valgome, kad visi šeimos nariai būtų dori, geri, vienas su kitu nesipyktų, kad namuose visada vyrautų ramybė ir santarvė.
Dovanotus margučius reikia saugoti visus metus. Jei kada nutiks bėda, prisiminkime vardą to, su kuriuo per Šv. Velykas kiaušinį perpus valgėte – bus pagelbėta.
