Pirmiausia žmogus, o tik po to jo žodžiai? Apie žmogaus autoriteto kainą.
Pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save galvojant, kad vieno žmogaus nuomonė man gali turėti kur kas didesnę svorį nei kito. Be to, reikalas ne visada slypi tame, ką būtent jis sako. Kartais esu pasirengusi įdėmiai išklausyti žmogų, nes jį gerbiu, vertinu jo profesines savybes, elgesį, gebėjimą mąstyti ir argumentuoti savo poziciją. A kartais, prisipažinsiu, net neturiu noro įsigilinti į žodžius žmogaus, kuris pagal mano vidinę vertybių skalę neusipelno pasitikėjimo.
Rytriausiai, ypač aštriai apie tai pradėjau mąstyti dabar, kai aplinkui daugėja politinių pareiškimų, garsių pažadų ir bandymų įtikinti savo teisumu. Artėja rinkimai, ir norinčių būti išgirstiems pastebimai daugėja. Kiekvienas kažką įrodinėja, aiškina, žada. Bet ar mes visų klausomės vienodai įdėmiai? Ir svarbiausia, ar vienodai vertiname tai, kas pasakyta?
Manau, ne visada… Galima aukštai vertinti žmogų ir todėl iš pradžių žvelgti į jo žodžius su didesniu pasitikėjimu. Arba galima, priešingai, vertinti taip žemai, kad net nesuteikti jam šanso kažką pasakyti.
Beje, ar tai stebina? Juk mes retai priimame informaciją visiškai atskirta nuo jos šaltinio. Mums svarbu, kas prieš mus, kuo jis žinomas, kaip elgėsi anksčiau, kiek jo žodžiai atitinka jo veiksmus. Mes vertiname ne tik konkretų pasisakymą, bet ir žmogų visumoje.
Ir, matyt, tame yra sava logika. Pasitikėjimas neatsiranda tuščioje vietoje. Jis susideda iš patirties, stebėjimų, elgesio, profesinių pasiekimų ir asmeninių savybių. Jei žmogus ne kartą demonstravo kompetenciją ir sąžiningumą, jo nuomonė tikrai gali būti verta didesnio dėmesio.
Tačiau kur eina riba tarp pagrįsto pasitikėjimo ir įpročio aklai tikėti autoritetu?
Šis klausimas liečia ne tik politiką.
Paimkime, pavyzdžiui, literatūrą. Kodėl vieno autoriaus kūrinį mes pasirengę skaityti įdėmiai, diskutuoti, ieškoti jame paslėptų prasmių, o kito knygą galime atidėti į šalį perskaitę vos kelis puslapius? Galbūt reikalas meistriškume, minties gilybėje, kalboje, autoriaus gebėjime paliesti kažką svarbaus būtent mums. Bet ar mūsų suvokimui įtakos nedaro ir autoriaus vardas? Jo reputacija, žinomumas, kritikų pripažinimas, kitų žmonių atsiliepimai?
Su menu vyksta maždaug tas pats. Į vieną paveikslą žiūrime bandydami suprasti, ką norėjo pasakyti dailininkas, o pro kitą praeiname pro šalį. Kartais kūrinys mums tampa vertingas dėl to, kad žinome jo sukūrimo istoriją, pažįstame autorių, suprantame jo sumanymą. Kitais atvejais jis kalba pats už save, nepriklausomai nuo to, kas jį sukūrė.
Ir čia kyla dar vienas klausimas: kas iš tikrųjų apibrėžia kūrinio vertę? Pats kūrinys? Kūrėjo asmenybė? Ar mūsų santykis su jais abiem?
Man atrodo, kai kalbama apie vieno žmogaus kūrybą, ypač gerai matyti jo individualumo pėdsakas. Jo būdas mąstyti, jausti, pastebėti detales, rinktis žodžius, priimti sprendimus. Net netobulumai gali tapti autoriaus braižo dalimi. Mes juk ne visada ieškome kūrinyje nepriekaištingumo. Kartais kur kas svarbiau pajusti, kad už jo stovi gyvas žmogus su savo patirtimi ir asmeniniu žvilgsniu į pasaulį.
Žinoma, tai nereiškia, kad viskas, ką sukuria vienas žmogus, automatiškai tampa vertinga. Pats autorystės faktas dar nieko negarantuoja. Kaip negarantuoja vertės ir vardo žinomumas.
Ir, ko gero, smalsiausia visame kame yra tai, kad mes patys nuolat esame savotiški žmogaus vertės vertintojai. Mes renkamės, kuo pasitikėti, kieno nuomonę atsižvelgti, kieno knygas skaityti, kieno darbus nagrinėti, prie kieno žodžių grįžti. Net nesusimąstydami, mes kuriame savo prioritetų sistemą.
Beje, būtent čia prisiminiau prekių ženklus (prekės ženklus). Juk prekės ženklas taip pat kuriamas aplink vertę. Ne tik aplink pavadinimą, logotipą ar gražią pakuotę, bet ir aplink tai, ką žmonės sieja su šiuo vardu. Kokios kokybės tikisi, kokį pasitikėjimą jaučia, kokią patirtį jau gavo. Vardas įgauna reikšmę dėl to, kas už jo stovi.
Žinoma, žmogaus asmenybė yra kur kas sudėtingesnė už bet kurį prekių ženklą. Žmogaus negalima redukuoti iki charakteristikų rinkinio ar vartotojų lūkesčių. Tačiau tam tikra paralelė vis dėlto matoma: vardo reikšmė formuojasi palaipsniui, per poelgius, rezultatus, nuoseklumą ir santykį su kitais.
Ir jei kalbame apie asmeninį prekės ženklą, kyla dėsningas klausimas: kas būtent turi stovėti už žmogaus vardo, kad jis tikrai turėtų svorį? Vien gražių žodžių neužtenka. Žinomumas taip pat ne visada reiškia pripažinimą. A viešumas pats savimi dar nepadaro žmogaus autoritetu.
Galbūt tikroji vertė atsiskleidžia gebėjime kurti kažką reikšmingo, argumentuoti savo poziciją, prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, pripažinti savo klaidas. Be to, nebūtina būti žymiam ar užimti aukštas pareigas. Kartais žmogaus, kuris niekada nekalbėjo prieš didelę auditoriją, nuomonė būna kur kas gilesnė ir sąžiningesnė nei dešimtys garsių viešų pareiškimų.
Ir štai dabar grįžtu prie savo pradinio klausimo. Kodėl esu pasirengusi klausytis vieno žmogaus ir nenoriu klausytis kito? Matyt, todėl, kad dėmesys taip pat yra tam tikras resursas. Mes negalime vienodai giliai įsigilinti į viską, kas vyksta aplinkui. Esame priversti rinktis, kam skirti laiko, kurias idėjas vertinti rimtai, o kurias praleisti pro ausis.
Ir ar galime iš tikrųjų įvertinti mintį, kūrinį ar poelgį, jei iš anksto nuvertinome žmogų, kuris už jų stovi?
O kaip pas jus? Ar jūs iš pradžių įvertinate žmogų, o tik po to įsiklausote į jo nuomonę?
Jelena Čerkasova
vis24.lt
