Visagino šachmatų klubas ir jo prezidentas Jevgenijus Volosatovas turi vieną gimtadienį dviese – 1978 metų rugsėjo 22 dieną. Šiandien klube užsiima apie 40 vaikų, rengiami reitinginiai turnyrai, veikia vasaros stovykla, o pats Jevgenijus yra FIDE arbitras. Tačiau kelias iki to buvo ilgas ir anaiptol ne lengvas.

Interviu portalui „VIS24“ Jevgenijus Volosatovas papasakojo apie tai, kaip aistra šachmatams tapo gyvenimo reikalu, kodėl viena pasaulio čempionato mačo partija grąžino jį prie šachmatų ir kodėl pagrindine svajone išlieka pilnavertė šachmatų akademija Visagine.

– Jevgenijau, nuo ko prasidėjo šachmatų klubo istorija Visagine?

– Ilgą laiką klubas veikė neoficialiai: žmonės tiesiog rinkdavosi pažaisti. Ir pagrindine problema visada išliko nuolatinės patalpos trūkumas. Teko daug kartų keisti vietas. Aš tada buvau dar visai vaikas, bet puikiai prisimenu mūsų persikraustymus ir karštus suaugusiųjų šachmatininkų mūšius.

Mano treneris buvo Genadijus Ivanovičius Tosinas – vienas iš šachmatų klubo įkūrėjų. Prisimenu jį su didele šiluma: būtent jis įskiepijo man meilę ir pagarbą šachmatams. 1996 metais buvo įkurta asociacija, klubas gavo oficialų statusą, ir mes tikėjomės, kad dabar atsiras ir nuolatinė patalpa. Bet, deja, tai nepadėjo. 2010-ųjų pabaigoje klube liko tik ištikimiausi entuziastai.

Noriu padėkoti buvusiam klubo prezidentui Kęstučiui Pataluskui ir treneriui Petrui Znatnovui, kurie palaikė klubo veiklą ir dirbo su vaikais. Taip pat esu dėkingas Visagino kūrybos namų direktorei Sviatlanai Šadčeniovai už suteiktas patalpas.

– Kodėl nusprendėte rimtai užsiimti šachmatais?

– Ilgą laiką dirbau programuotoju ir vieną dieną supratau, kad beveik visą laiką praleidžiu prie kompiuterio. Bendravimas su žmonėmis vyko daugiausia internetu. O 2016 metų lapkričio 21 dieną įvyko tai, kas mane tiesiog sukrėtė. Magnus Carlsen, kuris daugelį metų buvo nekintantis pasaulio šachmatų lyderis, pralaimėjo aštuntąją pasaulio čempionato mačo partiją Niujorke ir atsidūrė ant titulo praradimo ribos. Apie tai rašė visa žiniaskdara. Būtent tai tapo man postūmiu grįžti prie šachmatų. Nuo tos dienos pradėjau eiti į klubą kiekvieną savaitę.

Visa kita buvo jau vėliau. Augo sūnus, ir aš nusprendžiau užrašyti jį į šachmatų būrelį. Galvojau: tuo pačiu ir pats pažiūrėsiu, kaip vyksta užsiėmimai. Kai pamačiau, kaip užsiima vaikai, tai tapo man dar viena didele motyvacija: užsinorėjau užsiėmimus ir turnyrus suorganizuoti kitaip.

– Į šachmatus žiūrėjote kaip į programavimą?

– Taip. Nusprendžiau, kad visas partijas reikia užrašinėti, analizuoti, mokytis iš klaidų. Tam prireikė elektroninių lentų ir specialios programos. Kelerius metus ją kūriau, ir tikslas buvo pasiektas: visi ėjimai pradėjo būti įrašinėjami! Man atsirado naujas tikslas – surengti Visagine tarptautinį turnyrą. Beveik kaip pas Ostapą Benderį su Naujaisiais Vasiukais, – juokiasi Jevgenijus.

Ši svajonė kol kas laukia savo valandos – tarptautinis turnyras Visagine dar prieš akis. Bet pasaulinio lygio didmeistris čia jau lankėsi: du kartus į Visaginą yra atvykęst Aleksejus Širovas, kuris savo laiku užėmė antrą vietą pasauliniame reitinge ir buvo labai arti mačo dėl pasaulio šachmatų karūnos. Vieną kartą jis dalyvavo savo vardo turnyre, antrą – vasaros stovykloje „Karališkos pėstininkės“, kurią klubas kasmet rengia Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga.

– Tačiau klubo patalpų klausimas išlieka aktualus?

– Taip, deja. Mes daug kartų keitėme užsiėmimų vietą. Esu dėkingas Olegui Davidiukui, kuris suteikė patalpas baltarusių bendruomenėje „Krok“, Arajikui Tunianui, kuris kelerius metus padėjo mums su patalpomis Veteranų gatvėje, ir Visagino muziejaus direktorei Viktorijai Kazlienei už galimybę rengti turnyrus muziejuje.

Dabar renkasi nuomojamame bute, tačiau vietos ten neužtenka. Labai tikiuosi, kad ateityje turėsime savo nuolatines dideles patalpas.

– Kada kilo idėja sukurti šachmatų akademiją?

– Šią idėją man prieš penkerius metus padovanojo Jevgenijus Šuklinas. Bet tada nesupratau, kaip ją įgyvendinti, ir nieko konkretaus šia linkme nebuvo padaryta. Lūžis įvyko, kai susipažinau su Ruzana Katinienė. Ji atsirado tarsi fėja iš geros pasakos ir padėjo sukurti viską, ką turime šiandien. Jos pagalbos dėka klubas pirmą kartą dalyvavo savivaldybės projektų konkurse ir gavo finansavimą.

Iki tol visos išlaidos – stovyklos, išvykos, įranga – buvo padengiamos tėvų ir nuomis lėšomis. Projektinio finansavimo iš savivaldybės dėka įsigijome kokybiškas šachmatų figūras, elektronines lentas, baldus, spausdintuvą ir viską, kas reikalinga darbui. Dabar galiu pasakyti: klubo veiklai turime viską. O vėliau Ruzana padėjo žengti ir kitą žingsnį – sukurti šachmatų akademiją, kuri oficialiai įregistruota šių metų rugsėjį.

Labai tikiuosi, kad greitai turėsime savo atskirą erdvų kambarį užsiėmimams ir šachmatų turnyrams rengti. Ačiū už tai miesto merui Erlandui Galaguzui ir „Gerosios vilties“ progimnazijos direktorei Jolantai Bartkuvienei.

– O kuo akademija skirsis nuo klubo?

– Klubas – tai vieta, kur susitinka šachmatų mėgėjai, žaidžia, bendrauja, dalyvauja turnyruose. Akademija – tai jau mokymo sistema, kurioje yra parengta programa ir dėstytojai. Tai ir yra pagrindinė problema dabar – žmogiškieji ištekliai. Internetinių dėstytojų yra, bet vaikams reikia šalia esančio žmogaus, kuris dirbtų su jais tiesiogiai.

Netgi sugalvojau hibridines pamokas: vaikai sėdi kabinete prie lentų, o užsiėmimą veda internetinis treneris. Bet vietoje vis tiek reikia operatoriaus, ir išlaidos tampa dvigubai didesnės: reikia mokėti ir operatoriui, ir treneriui. Bandėme kviesti dėstytojus iš Daugpilio, bet tai brangu. Traukinio kol kas dar nėra, todėl transporto problema taip pat aktualu.

– Nepaisant šių sunkumų, jūsų auklėtiniai jau turi pasiekimų.

– Taip. Kiekvienais metais dalyvaujame tarptautiniame klasikiniame šachmatų turnyre, kuris vyksta Panevėžyje. 2025 metais mūsų auklėtinis Martynas Bondar užėmė pirmąją vietą savo amžiaus kategorijoje – iki 18 metų. Šiais metais pirmąją vietą iki 12 metų kategorijoje užėmė Maksim Kiričiun. Tai tikrai labai aukšti Visagino vaikų pasiekimai. Ir tai ne vienos dienos turnyras – jis vyksta savaitę laiko. Šiais metais savivaldybės projekto dėka galėjome apmokėti dalyviams apgyvendinimą.

Be to, kasmet paruošiu pradinių klasių mokinių komandą ir vežu ją į Prezidentūrą, kur vyksta Lietuvos Respublikos Prezidento taurės turnyras. O taip pat ne kartą vežiau vaikus į turnyrą „Baltic Way“, kurį organizuoja 13-asis pasaulio čempionas Gari Kasparovas.

Yra ir visai šviežias rezultatas. Šeštadienį, rugsėjo 26 dieną, važiavome su vaikais į Vilnių į turnyrą, kurį organizavo Lietuvos šachmatų mokykla. Grįžome su taure už pirmąją vietą. Maksim Kiričiun antrą kartą užėmė ten pirmąją vietą, Lukas Kosteckas užėmė antrąją vietą iki 9 metų kategorijoje, o Kotryna Kachankaitė – trečiąją vietą tarp mergaičių. Tai labai džiugina ir motyvuoja – tiek mane, tiek vaikus.

– Ar šiuolaikiniai vaikai vis dar domisi šachmatais?

– Žinoma. Jaunimas šiandien skiriasi nuo mūsų kartos, pirmiausia dėl technologijų. Tačiau gebėjimų turi beveik kiekvienas žmogus. Žaisti šachmatais gali išmokti bet kas. Be to, įrodyta, kad užsiėmimai šachmatais teigiamai veikia mokymosi rezultatus mokykloje.

– Jūs daug eksperimentavote su technologijomis. O dabar ar nepasikeitė jūsų požiūris į elektronines lentas?

– Pasikeitė. Ir tai, turbūt, viena iš pagrindinių išvadų, kurias padariau: įprastos medinės lentos klubui yra geresnės už elektronines. Pradėjau nuo idėjos, kad elektroninės technologijos išspręs visas problemas. Pirkau įrangą, kūriau sistemas. O vėliau supratau: tai įdomu, tai šaunu, tai sukelia „vau“ efektą, bet kasdieniniame naudojime toli gražu ne visada reikia. Kuo paprasčiau, tuo geriau. Turbūt tai irgi viena iš klaidų, kurias padariau.

– Kokį patarimą duotumėte žmogui, kuris šiandien nori sukurti savo nevyriausybinę organizaciją?

– Nemanau, kad mano atsakymai bus labai tinkami, nes pats padariau labai daug to, ko daryti nereikėjo. Man kildavo idėjų, pradėdavau ieškoti būdų joms įgyvendinti, kažką pirkdavau. O po kurio laiko paaiškėdavo, kad to išvis nereikėjo. Todėl mano patirtis – greičiau pavyzdys, kaip mokytis iš savo klaidų. Bet svarbiausia – man tai patinka. Aš seku savo svajone.

Pavyzdžiui, aš labai norėjau tapti FIDE arbitru, kad galėčiau rengti reitinginius turnyrus Visagine. Ir tapau juo. Norėjau plėtoti klubą – plėtoju. Norėjau sukurti akademiją – sukūrėme. Dabar noriu, kad ji pradėtų veikti pilnu pajėgumu. O taip pat svajoju surengti Visagine tarptautinį turnyrą – ir būtinai surengsiu. 

Atskiras ačiū mylimai žmonai Viktorijai: būtent jos rūpestis leidžia man viskuo tuo užsiimti.

Ir kas man šiandien yra svarbiausia šiame darbe? Turbūt matyti, kaip vaikai auga ir tobulėja. Kai vaikas pradeda žaisti, daro klaidas, po to mokosi jas analizuoti, pradeda geriau suprasti žaidimą, dalyvauja turnyruose ir užima prizines vietas – tai labai motyvuoja.

Man šachmatai – tai ne tik sportas. Tai galimybė išmokyti vaiką mąstyti, priimti sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę. Ir, žinoma, norisi, kad mūsų vaikai turėtų sąlygas tobulėti. Todėl pagrindinis tikslas dabar – pilnavertė šachmatų akademija. Jei turėsime geras patalpas, dėstytojus ir normalią mokymo sistemą, galėsime žengti kitą žingsnį. O kol kas tęsiame darbą su tuo, ką turime.

Ir, žinoma, laikomės savo devizo: Tylėk, mąstyk, laimėk!

– Klubo devizas – „Tylėk, mąstyk, laimėk“. Ką jis reiškia?

– Šachmatai – tai intelektualus žaidimas. Norint laimėti, reikia mąstyti. Norint mąstyti, reikalinga tyla ir susikaupimas. Laimėti savo jėgomis – štai tikrasis malonumas: nuosavas žaidimas, nuosavi sprendimai.

Šiandien Jevgenijus Volosatovas toliau eina link savo svajonės – tikros šachmatų akademijos, kurioje vaikai galėtų ne tik studijuoti žaidimą, bet ir mokytis mąstyti, analizuoti bei tikėti savo jėgomis. Galbūt būtent tarp dabartinių klubo auklėtinių išaugs būsimi čempionai, kurie garsins Visaginą toli už Lietuvos ribų.

Elena Čerkasova, Jevgenij Volosatov
vis24.lt