Mano draugams Kyjive nutiko nelaimė. Jų katinas Larikas iškrito iš 11-ojo ašto. Dabar jis yra intensyviosios terapijos skyriuje ir kovoja už savo gyvybę.
Kažkam tai gali pasirodyti maža bėda fone to, kas dabar vyksta Ukrainoje. Tačiau šiai šeimai Larikas – ne simplemente naminis katinas. Jo šeimininkas Vasylyjau yra karys. Kažkada jis parsivežė Lariką iš fronto. Katinas buvo šalia jo sunkiausiais momentais, kartu su šeimininku išgyveno bombardavimus, baimę ir pavojų. Larikas tapo tikru šeimos nariu ir, galima sakyti, koviniu katinu, kuris padėjo savo žmogui ištverti karą.
O dabar pagalbos reikia pačiam Larikui.
Po kritimo jo būklė sunki. Jis yra stebimas gydytojų, jam reikalinga intensyvi terapija. Lariko baltymų lygis žemas, yra problemų dėl kepenų, pats jis kol kas neėda. Jis laikosi. Veterinarai toliau dėl jo kovoja.
Dabar šeimai labai reikia lėšų gydymui. Net 1–2 eurai turi reikšmės. Jei nedidelę sumą pervestų daugybė žmonių, tai galėtų tapti Lariko šansu išgyventi.
Jei galite – padėkite Larikui bet kokia priimtina suma. Jei negalite padėti finansiškai – prašau, tiesiog pasidalinkite šiuo įrašu. Galbūt jį pamatys žmogus, kuris galės padėti.
Pagalbos rekvizitai:
Отримувач
Толстоногова Юлія Віталіївна
IBAN
UA903220010000026208300167406
ІПН/ЄДРПОУ
2613513089
Призначення платежу: Поповнення рахунку
PayPal: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Apie tai, kaip tai nutiko, Julija parašė savo „Facebook“ puslapyje (vertimas iš ukrainiečių kalbos):
„Prieš septynis mėnesius mylimame bute apsigyveno katinas 🐈⬛ Visiškai juodas. Laris tarnavo kartu su mylimu vyru netoli fronto linijos rytuose. Išgyveno daugybę apšaudymų ir bombardavimų... O kai vyras gavo komandiruotę į Kyjivą, katinas atvyko su juo.
Aš esu NEkačių mylėtoja iš didžiosios raidės NE. Visuose psichologiniuose testuose rodiklis „žmogus – gamta“ pas mane silpniausias. Nesuprantu gyvūnų kalbos ir niekada nesidomėjau jų įpročiais. Tačiau nuo vasario mėnesio du mėnesius mokiausi susitarti su katinu ir kartu jį pamilti. Tokį laisvą, užsispyrusį ir smalsų.
Tapęs kijeviečiu, Laris iškart pradėjo kovoti dėl prieigos ir teisių į visus paviršius, kur tik galėjo užsikarti. Vieną lodžiją su langais per visą ilgį atidou jai iš karto, po to išduodavau leidimą ant virtuvės palangės. Bet to neužtenka, nes langai – Lariko aistra. O atviri langai – ypatinga aistra.
Jis raketa skrieja iš tolimiausio buto kampo, vos išgirdęs, kad kažkur atidarytas langas. Akimirksniu jis jau ant palangės ir žiūri iš 11-ojo aukšto žemyn.
Rugsėjo 24 d. grįžome iš atostogų. Važiavau ir įsivaizdavau, kaip Larikas pasitiks mus prie slenksčio. Kaip neleis įeiti ir brols už tai, kad taip ilgai išvykome.
Tačiau įėjome į butą, ir niekas neišbėgo mūsų pasitikti.
Ir beveik iškart išgirdau, kad lodžijoje atsidarė rėmas. Išbėgau ten. Katino niekur nebuvo. Nubėgau jo ieškoti kituose kambariuose. O vyras įbėgo į lodžiją ir išgirdo, kaip per išorinę palangę nagais gretas bando užsikabinti. Paskutinę akimirką jis pamatė, kaip Laris nuslydo, ir išgirdo, kaip jis nukrito.
Vyras išėjo iš lodžijos baltas kaip siena ir pasakė:
– Julija, viskas! Jis nukrito... Aš mačiau, kaip...
Aš sakau:
– Bėgam greitai apačią.
O vyras:
– Aš girdėjau garsą. Ten jau nieko nepadarysi...
– Bet kuriuo atveju mes negalime jo ten palikti, – pasakiau ir pradėjau autis batais.
Nubėgome už namo. Buvo jau tamsu. Bandau telefone rasti žibintuvėlį, bet mane taip krato, kad pamiršau, kur reikiamas skydelis, o radusi nematau žibintuvėlio piktogramos.
Galiausiai štai ji. Spaudžiu.
Ir girdžiu katino verksmą iš rūsio laiptatakių pusės.
Bėgu ten ir šaukiu vyrui:
– Ateik čia, čia Laris!
– Bėgam už namo. Tai svetimas katinas. Negaišk jam laiko, – šaukia vyras.
O aš jau šviečiu žibintuvėliu ir matau apačioje, prie rūsio laiptų, juodą gniužulą. Ir tas žalias, apsauginės spalvos akis. Ir vėl girdžiu verksmą.
Dar kartą šaukiu vyrą. Jis grįžta, nusileidžia laiptais ir atsisėda šalia Lariko. Glosto jį, o po to paima ant rankų.
Iš pirmo žvilgsnio katino letenos sveikos, jis normaliai juda. Bet ieškau klinikos, kuri dar dirba. Ir mes skubame ten.
Mašinoje Laris nusiramina ir net bando ištrūkti, nes sėdėti ant kelių – ne laisvę mylintiems katinams.
Klinikoje jis viskuo domisi ir elgiasi beveik kaip visada. Tačiau gydytojas įspėja mus, kad taip katinams gali pasireikšti trauma. Pasekmės gali pasirodyti rytoj. Todėl iškart siūlo palikti Lariką klinikoje stebėjimui ir suleisti nuskausminamųjų.
Jau tris paras su vyru esame emocinėse sūpuoklėse. Išgyvename, tikime, verkiame...
Kad Laris pasveiktų.“
Jelena Čerkasova
