Mokslininkai sako, kad žmogus, atvykęs į svetimą šalį, prilyginamas neįgaliam, nes nemoka kalbos. Jis tampa kurčnebyliu, nes negali apsiginti, nesupranta ko iš norima, nežino, kokie įstatymai jį gina ir panašiai.
Analogiška situacija daugeliu atveju yra ir Visagine. Formuojasi savotiški getai, kuriuose bendraujama visiems suprantama kalba, šiuo atveju – rusų. Nesistengiama pavieniui (kalbu apie vyresnius) išvykti į kitas Lietuvos savivaldybes, nes tik anų gyventojų paslaugumu kažką sužino apie ten priimtinas elgesio normas, istoriją. Tik tuomet gali lyginti su savo etninės tėvynės normomis. Lietuviai Visagine, vengdami tokio „neįgalumo“ situacijos, net neturėdami įgūdžių išmoko puikiai kalbėti rusiškai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvoje jau užaugo jaunų žmonių karta, kuri nebemoka kalbėti rusiškai ir daugeliu atvejų bendravimas (ypač Žemaitijos savivaldybėse) neįmanomas. Net nuostabu, kad gal prieš porą metų vykusioje pirmųjų miesto statytojų išvykoje po bibliotekas, Švenčionių mitologijos taką, jie sužinojo, kad ekskursija užsienio kalba (šiuo atveju – rusų) yra brangesnė nei valstybine – lietuvių kalba... Kaip integruotis šalyje, kai net nesužinai, jog paminklus sovietų armijai verčia ne tik Daugpilyje, bet ir Lietuvoje, nes yra toks įsakas, kuris vykdytinas visiems... Tokie ir panašūs egzistenciniai dalykai turėtų būti aptariami ir III-o amžiaus universitete.
Tenka kalbėti skaudžia ir „slidžia“ tema, kuri dažniausiai iššaukia pyktį. Pykti turiu teisę ir aš. Mane žavi slaviškas temperamentas ir atviras kūrybiškumas, įgalinantis išspręsti daugelį problemų, bet... Su suprantamomis Visagino gyventojų tarpe jų atsiradimo priežastimis sumišęs pyktis užvaldė mane kai įvairiose Visagino svetainėse tiesiog liejosi nepakanta, lydima necenzūrinių žodžių, mūsų mažutei, bet atkakliai Lietuvai – mano tėviškei, kurią daugelis visaginiečių pasirinko sau kaip šalį gyventi. Tokiose kritinėse situacijose tikimasi sutelktumo sprendžiant problemas, o ne grasinimų kaip čia „ateis Putinas ir viską sutryps“, patyčių iš mūsų šalies galimybių, resursų.
Tokie visaginiečių komentarai lyg ir įpareigojo mane nuolat savo FB puslapyje tiražuoti pripažintų vienoje ir kitoje pusėje žmonių pasisakymus karo klausimais ir eiga. Net mano seni draugai pastebėjo, kad aš lyg užprogramuota šviesti. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl nors vienu sakiniu karui liaupses išsakę lietuviai tiesiog eliminuojami iš visuomenės gyvenimo (pvz. Sel-as, Paškevičius ir kt.), o Visagine tiradomis besityčiojantys iš Ukrainos, Lietuvos ir kitų šalių pastangų lieka nebaudžiami ir lyg nepastebėti... Pagalvokite apie savo vaikus, juk jie gimė Lietuvoje ir čia jų gimtinė. Nors daugelį vertybių iš tėvų jie perima, bet gimtinės neigimas?.. Gal negalint įvardinti savo tapatybės Visagine tiek daug „pabėgimų“ į priklausomybės ligas? Atrodo, kad Lietuvos valdžia Visagino nesupranta ir net nežino nuo kurios pusės pradėti įvedinėti drausmę, nes ji niekad Visaginui neskyrė itin daug atidos.
Užsitęsė ir Visagino valdžių (ir 15 metų priklausymo Ignalinos rajonui) noras, sugebėjimas nepastebėti „tautų draugystės laboratorijos“ eksperimentų sudėtingumo. Labai tikiuosi, kad pastaruoju metu el. tinkluose atsiradęs savotiškas susilaikymas ar tiesiog minčių maskavimasis daugiau necenzūruota kalba neatgims. Tik nebekurkite uždarų, izoliuotų įmonių, įstaigų, gyvenkite laikydamiesi Lietuvos įstatymų, integruokitės įvairiose pasirinktos gyventi šalies aplinkose ir išvengsite problemos augimo.
Iš patirties Visagino kultūros įstaigose galiu pasakyti tik tiek, kad centrinės valdžios kultūros žmonės apgailestauja, kad bendrijų kolektyvai remiasi ne analitine medžiaga, sukaupta ekspedicijose Lietuvos teritorijoje, o informacija iš etninių tėvynių. Visi džiaugiasi kai pasirodo Churakovų kolektyvas, nes gali susipažinti lyg ir į „gastroles“ atvykusiu kolektyvu, nes puikiai pristato Rusijos folklorą. Lietuvaičiai labia laukia jų žvilgsnio, nukrypstančio į senųjų Lietuvos rusų gyventojų paveldą. Analogiška patirtis su totoriais: jų „Čak čakas“ Lietuvos paveldo patiekalo statusą gavo šiek tiek avansu, nes ruoštas pagal receptūras iš etninės tėvynės. O juk čia gyvenę totoriai turėjo savų įgūdžių...
Puikiai pamenu, kai baltarusių paprašius pagyvenusių moterų galvos vainikus keisti ištekėjusių moterų puošmenomis, o repertuaran įtraukti senųjų, etnografinių dainų, jų vadovė man atsakė, kad pas juos tokių nebuvo... Malonu žiūrėti, kad dabar ukrainietiško p. Betinos kolektyvo moterys galvas puošia nuostabiomis skaromis. Daug žodžių nusipelno ir lenkai. Jų rūbai gražūs, bet kiek nuostabaus Lietuvos lenkų dainų paveldo yra Lietuvoje, o ne kalnuose, iš kur atkeliavo rūbai... Dėmesio lauktų ir romansai... Spaudimą patiria ir bibliotekos, nes Dažnas rusakalbis pageidauja periodikos ir naujausių knygų rusų kalba, neatkreipdamas dėmesio, kad anksčiau tai buvo itin brangus ir vos neindividualizuotas užsakymas, o dabar problemų dar daugiau. Lietuvos leidyklos praktiškai neleidžia leidinių rusų kalba. Dar kebliau su renginių pravedimu. Pagal reikalavimus jie turi vykti lietuvių kalba, o jei vedantysis užsienio (rusų) kalba būtų samdomas, tai jau atsirastų kainos (tokios pat problemos turėtų būt aktualios ir kultūros centre bei muziejuje).
Dar dirbdama „Utenos apskrities žiniose“, prasidėjus karui apie 2016 m., norėjau išklausti kaip į tai žiūri bendrijos. Atviriausia buvo totorių pirmininkė, pasakiusi, kad nuomonių yra visokių: vieni „už“ kiti „prieš“, kad Rusija grobia Ukrainą, bet ji mano, kad žmogus turi teisę pasirinkti.... Ilgai vengę pokalbio patys ukrainiečiai taip pat pasirodo skilę į dvi stovyklas. Gal vengdami įvardijimo jie paprašė nesidomėti šia problema, nes vienaip ar kitaip patenki nemalonėn.
Analogiškai ir kitose bendrijose. Ko tikėtis jei Rusija įžengs į Lietuvą? Kaip seniau sakydavo „atkeltų vartų“, kolaboravimo? Negi priešiškai nusiteikę visaginiečiai tiki, kad karui pasisukus kita linkme ir Lietuvą okupavus, jie, čia pragyvenę 50 metų, bus priimti kaip ne Lietuvos piliečiai ir nepatirs represijų? Ir šiandien iš Visagino valdžios nutylėjimo apie sudėtingas „povandenines“ sroves pasaulis mano, kad per tiek metų Visagine problemų neliko. Nors garsiai to ir neįvardinsite, Jums geriau žinoti, nes neformaliai bendraujate kaimynijoje. O gal dar galima procesus įtakoti? Gaila, bet tai galite padaryti tik Jūs patys.
LŽS narė Dalia Savickaitė
Su Aukštaitijos etninio regiono vėliava:
Su Dr. Algirdu Kavaliausku:
Knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ prezentacijoje:
Материал подготовлен в рамках целевого конкурса по информационной безопасности общества Фонда поддержки печати, радио и телевидения Литовской республики
