„Neplanuotos planinių miestų istorijos“ – tai ne tik architektūros paroda. Iš esmės ji pasakoja apie tai, kas nutinka miestui, kai pirminis planas baigiasi, o gyvenimas tęsiasi.

Antrojoje XX amžiaus pusėje Europoje buvo pastatyta daugiau kaip 200 naujų miestų ir didelių planinių gyvenamųjų rajonų. Jie buvo kuriami tiesiogine prasme „nuo nulio“: pramonės įmonių darbuotojams, šalia atominių elektrinių, anglių kasyklų ir metalurgijos gamyklų, kaip Paryžiaus, Londono, Berlyno ar Hagos miestai palydovai, o kartais – kaip politinės ir ideologinės vitrinos.

Miesto planuotojai iš anksto numatydavo, kur bus gyvenamieji namai, mokyklos, parduotuvės, keliai, žaliosios erdvės ir pramonės įmonės. Tačiau nebuvo įmanoma iš anksto suplanuoti žmonių atminties, jų charakterio, santykio su miestu ir to, koks miestas taps po 30–50 metų.

Būtent tai ir yra pagrindinė parodos tema: miestai buvo suplanuoti, tačiau jų istorijų suplanuoti nepavyko.

Visiškai neatsitiktinai parodoje pristatomas ir Visaginas

Ir tai, ko gero, yra viena įdomiausių parodos dalių. Visaginas šiame projekte pristatomas ne kaip kažkoks unikalus „sovietinis miestas“, o kaip vienas iš Europos naujųjų miestų. Jis buvo įkurtas 1975 metais miške šalia būsimos Ignalinos atominės elektrinės. Buvo planuojama, kad mieste gyvens apie 60 tūkstančių žmonių. Gyventojus sudarė specialistai ir darbuotojai, atvykę iš įvairių Sovietų Sąjungos regionų.

2004–2009 metais uždarius Ignalinos atominę elektrinę, miestas susidūrė su ta pačia problema kaip ir daugelis kitų parodoje pristatomų miestų: jo pirminė funkcija išnyko arba iš esmės pasikeitė.
Tačiau kartu paaiškėjo, kad per kelis dešimtmečius miestas jau sukūrė savo atmintį, kultūrą, tradicijas, bendruomenes ir architektūrinį charakterį.

Projekto autoriai Visaginą apibūdina kaip „nuclear town“ ir „town in the forest“ – atominį miestą ir miestą miške. Todėl paroda siūlo į Visaginą pažvelgti visiškai kitu kampu – ne kaip į „jauną sovietinį miestą be istorijos“, o kaip į didesnio XX amžiaus Europos reiškinio dalį.

Išsamiau apie parodoje pristatomus miestus ir gyvenamąsias teritorijas: 

Visaginas – Lietuva

Įkurtas: 1975 m.Pirminė funkcija: Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų miestas.Ypatybė: atominis miestas miške. Visaginas buvo kuriamas kaip modernus sovietinis miestas branduolinės energetikos specialistams. Jo architektūra ir urbanistinė struktūra buvo pritaikytos dideliam gyventojų skaičiui ir glaudžiam ryšiui su gamta. Uždarius atominę elektrinę, miestas neteko savo pirminio ekonominio pagrindo. Šiandien jis siekia kurti naują tapatybę, išsaugodamas atominį paveldą ir kartu tapdamas žalesniu bei daugiafunkciškesniu miestu. Parodos kontekste Visaginas ypač įdomus tuo, kad jo istorija beveik idealiai atitinka parodos formulę: „miestas buvo suplanuotas – gyvenimas jį sukūrė iš naujo“.

Kohtla-Järve – Estija

Įkurtas: 1946 m.Funkcija: naftos pramonė, degiųjų skalūnų gavyba.Ypatybė: faktiškai miestą sudaro keli atskiri rajonai. Kohtla-Järve susiformavo aplink skalūnų gavybą ir perdirbimą. Sovietmečiu čia masiškai kėlėsi darbuotojai ir specialistai. Žlugus Sovietų Sąjungai, pramoninis modelis smarkiai susilpnėjo. Atsirado nedarbas, tušti gyvenamieji būstai ir gyventojų skaičiaus mažėjimas.

Šiandien tai daugiatautis miestas, kuriame didelę gyventojų dalį sudaro rusakalbiai. Todėl jo problemos – pramoninis paveldas, tapatybė, kalba, demografija ir naujos ekonomikos paieškos – labai panašios į Visagino problemas.

Nova Huta – Lenkija

Statybų pradžia: 1949 m. Funkcija: darbininkų miestas prie metalurgijos kombinato. Nova Huta buvo sumanyta kaip pavyzdinis socialistinis miestas šalia Krokuvos. Didelės prospektų erdvės, aikštės, žalieji kiemai, kvartalinė struktūra – visa tai turėjo demonstruoti naują tvarką ir modernumą.

Tačiau laikui bėgant susiformavo visiškai kitokia istorija: religinis gyvenimas, protestai prieš komunistinę valdžią, kasdienis gyventojų gyvenimas. Sumažėjus pramonės reikšmei, didelės žaliosios miesto erdvės netikėtai tapo vienu iš jo privalumų. Šiandien Nova Huta vis labiau suvokiama kaip svarbi Krokuvos tapatybės dalis.

Fritz Heckert – Vokietija

Tai didžiulis gyvenamasis rajonas pietinėje Chemnico dalyje, pastatytas VDR laikotarpiu. Statybos: 1972–1990 m. Buvo planuojama: 42 300 butų ir apie 116 tūkst. gyventojų. Iki 1990 metų buvo pastatyta apie 32 300 butų, kuriuose gyveno maždaug 90 tūkst. žmonių. Tai buvo antras pagal dydį VDR mieste įgyvendintas naujos statybos gyvenamasis rajonas po Marzahn-Hellersdorf.

Suvienijus Vokietiją, jaunimas pradėjo išvykti, atsirado didžiulis būsto perteklius. Todėl beveik 11 tūkst. butų buvo nugriauta, o rajonas pradėtas pertvarkyti – kuriamos žaliosios erdvės, keičiamos viešosios zonos, į procesą įtraukiami gyventojai. Fritz Heckert – labai iškalbingas pavyzdys, kaip miestą, kuris buvo suprojektuotas įgyvendinti daugybę valstybės tikslų, pasikeitus politinei sistemai teko tiesiogine prasme perprojektuoti kartu su jo gyventojais.

Hellersdorf – Vokietija

Hellersdorf rytiniame Berlyno pakraštyje pradėtas kurti nuo 1985 metų ir tapo paskutiniu dideliu gyvenamuoju rajonu VDR. Jis buvo sumanytas kaip savotiškas socialistinis „miestas-sodas“: daugiabučiai namai buvo derinami su žaliosiomis jungtimis ir atviromis erdvėmis. Po Vokietijos susivienijimo rajonas susidūrė su gyventojų mažėjimu ir investicijų trūkumu. Šiandien Hellersdorf siekia atsikratyti beasmenio Plattenbau rajono įvaizdžio ir iš naujo pripildyti erdves kultūra, menu bei visuomeniniu gyvenimu.

Roterdamas – Nyderlandai

Čia svarbu paminėti vieną išimtį: Roterdamas skiriasi nuo daugelio kitų projekto dalyvių. Tai nėra „naujasis miestas“, pastatytas nuo nulio ta pačia prasme kaip Visaginas ar Milton Keynes. Šiuo atveju pirmiausia kalbama apie miesto atstatymą po Antrojo pasaulinio karo ir naujų gyvenamųjų rajonų kūrimą. 

Po karo sugriovimų Roterdamas buvo praktiškai iš naujo pergalvotas ir tapo vienu iš Europos modernistinės urbanistikos centrų. Projekte jis taip pat atlieka miesto-mentoriaus vaidmenį, dalydamasis pokario rekonstrukcijos, sodų tipo priemiesčių ir šiuolaikinio miestų planavimo patirtimi.

Zoetermeer – Nyderlandai

Naujasis miestas nuo 1962 m. Iš pradžių tai buvo nedidelis kaimas. Vėliau Zoetermeer virto Hagos miestu-palydovu. Buvo planuojama, kad jame gyvens apie 100 tūkst. žmonių. Šiandien čia gyvena apie 130 tūkst. Pagrindinė idėja – „miestas tarp parkų“. Žaliosios jungtys buvo įtrauktos į miesto struktūrą nuo pat pradžių. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad plataus masto modernistinis planavimas gali sukurti pernelyg beasmenę aplinką. Todėl šiandien miestas siekia suderinti savo senąją kaimo tapatybę su modernaus planinio miesto įvaizdžiu.

Drumul Taberei – Rumunija

Tai ne atskiras miestas, o didelis Bukarešto rajonas. Jis pradėtas kurti XX a. šeštajame dešimtmetyje, plečiant sostinę į vakarus. Idėja buvo labai panaši į sovietinių gyvenamųjų mikrorajonų koncepciją: mokykla, vaikų įstaigos, parduotuvės, parkai ir būstas turėjo būti išdėstyti greta.

Tačiau įdomiausia šio rajono dalis – neplanuotos žaliosios erdvės tarp namų. Gyventojai patys kūrė sodus, statė suoliukus ir įrengdavo nedideles poilsio vietas. Po 1989 metų dalis šių erdvių išnyko arba buvo oficialiai sutvarkytos, tačiau gyventojų iniciatyvų pėdsakai išliko.

Spijkenisse – Nyderlandai

Istoriškai tai buvo senas žvejų ir žemės ūkio gyvenvietės tipo miestelis, tačiau XX a. aštuntajame dešimtmetyje jis buvo paverstas nauju priemiesčio miestu. Buvo planuojama: apie 90 tūkst. gyventojų. Pagrindinis tikslas – suteikti būstą augančiam Roterdamo pramoninio regiono gyventojų skaičiui. Miestas buvo statomas vadovaujantis modernizmo principais: daug žalumos, įperkamas būstas, dideli gyvenamieji rajonai.

Įdomi šiuolaikinė miesto ypatybė – garsieji tiltai, kurių dizainas pagrįstas euro banknotų architektūriniais motyvais. Šiandien Spijkenisse ieško pusiausvyros tarp senstančio gyvenamojo fondo, žaliųjų erdvių ir būtinybės tapti savarankiška bendruomene, o ne tik „miegamuoju Roterdamo rajonu“.

Évry-Sénart – Prancūzija

Tai dalis garsiosios Prancūzijos „Villes Nouvelles“ – „naujųjų miestų“ programos, pradėtos XX a. septintajame dešimtmetyje. Évry buvo kuriamas siekiant sumažinti gyventojų koncentraciją Paryžiuje ir jo priemiesčiuose. Įkurtas: 1969 m. Miestas turėjo priimti šimtus tūkstančių gyventojų ir naujas darbo vietas.

Ypač garsus Les Pyramides rajonas ir neįprasta pėsčiųjų bei automobilių eismo atskyrimo sistema. Šiandien Évry priklauso Grand Paris Sud aglomeracijai ir išgyvena didelio masto viešųjų erdvių, transporto bei gyvenamosios aplinkos transformaciją.

San Polo – Italija

San Polo – didelis naujas Brešos rajonas, sukurtas XX a. aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose. Tai įdomus atvejis, nes jis buvo kuriamas ne tiek dėl konkrečios pramonės įmonės, kiek kaip socialinis valstybinio būsto projektavimo eksperimentas. Architektas Leonardo Benevolo siekė suderinti įvairius būsto tipus, žaliąsias erdves ir socialinę lygybę.
Šiandien iš pirminės utopijos išliko viešieji sodai, socialinis miškas, teatras ir stipri vietos kaimynystės kultūra.

Nova Gorica – Slovėnija

Tai, ko gero, vienas neįprasčiausių projekto dalyvių. Nova Gorica atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai naujoji Jugoslavijos ir Italijos siena istorinį Goricos miestą paliko Italijos pusėje. Jugoslavija nusprendė priešais itališkąją Goricą pastatyti visiškai naują miestą – faktiškai socialistinę vitriną prie sienos su Vakarais.  Projektą parengė architektas Edvard Ravnikar, Jože Plečniko mokinys.

Po Tito konflikto su Stalinu pradinė ideologinė tokio miesto būtinybė sumažėjo, finansavimas buvo apkarpytas, todėl pirminė grandiozinė utopija buvo pritaikyta realiam gyvenimui. 2025 metais Nova Gorica kartu su Italijos miestu Gorica tapo Europos kultūros sostine – pirmuoju beveik nuo nulio pastatytu naujuoju miestu, gavusiu šį statusą.

Ilijaš – Bosnija ir Hercegovina

Ilijaš yra maždaug už 20 km nuo Sarajevo. Iš pradžių tai buvo nedidelė kalnakasių gyvenvietė. 1952 metais pastačius metalurgijos gamyklą Željezara, Ilijaš tapo svarbiu pramonės centru. 1990-ųjų karas atnešė didelių sugriovimų ir gyventojų persikėlimą. Šiandien miestas siekia suderinti pramoninį paveldą, karo atmintį ir supantį gamtinį kraštovaizdį.

 

Dunaújváros – Vengrija

Įkurtas: 1950 m. Iš pradžių šioje vietoje buvo Dunapentelės kaimas. Vėliau čia buvo sukurtas pirmasis socialistinis Vengrijos miestas – Sztálinváros, vėliau pervadintas į Dunaújváros. Miestas buvo statomas aplink didžiulį metalurgijos kombinatą. Jo faktinį principą galima apibūdinti taip: „Jei gyvuoja gamykla – gyvuoja ir miestas.“ Po 1989 metų deindustrializacija atnešė nedarbą ir gyventojų mažėjimą. Šiandien gyventojai ir menininkai siekia pramoninį paveldą iš problemos paversti naujos miesto tapatybės šaltiniu.

Dimitrovgradas – Bulgarija

Įkurtas: 1947 m. Tai buvo tikras socialistinės Bulgarijos propagandinis projektas. Miestas buvo kuriamas dalyvaujant jaunimo darbo brigadoms, siekiant parodyti naują socialistinį gyvenimo būdą, industrializaciją ir urbanizaciją. Čia veikė anglių kasyklos, cemento gamykla, chemijos pramonė ir šiluminė elektrinė. 

Savo klestėjimo laikotarpiu mieste gyveno apie 50 tūkst. žmonių. Po 1989 metų senasis pramoninis modelis žlugo, prasidėjo gyventojų mažėjimas. Tačiau miestas palaipsniui kuria naujas gyvenimo formas – plėtojamas smulkusis verslas, turgūs, kultūrinės iniciatyvos.

Milton Keynes – Jungtinė Karalystė

Įkurtas: 1967 m. Tai didžiausias iš Didžiosios Britanijos naujųjų miestų, įsikūręs tarp Londono ir Birmingamo. Iš pradžių buvo planuojama, kad jame gyvens apie 250 tūkst. žmonių. Šiandien miestas siekia maždaug pusės milijono gyventojų. Pagrindinis jo bruožas – garsusis kelių tinklas. Planuotojai miestą kūrė automobilių dominavimo laikotarpiu. Centre išsidėstę dideli visuomeniniai ir komerciniai pastatai, aplink juos – įvairūs gyvenamieji rajonai ir daugybė žaliųjų erdvių. 

Milton Keynes atskleidžia kitą Europos naujųjų miestų istorijos pusę: jis nebuvo sovietinis ir nebuvo pastatytas aplink vieną milžinišką pramonės įmonę, tačiau taip pat buvo bandymas beveik nuo nulio sukurti idealų šiuolaikinį miestą.

Kas sieja visus šiuos miestus?

Iš pirmo žvilgsnio jie visiškai skirtingi: Visaginas – branduolinė energetika. Kohtla-Järve – skalūnai; Nova Huta – metalurgija. Dunaújváros – metalurgija; Dimitrovgradas – socialistinė industrializacija; Évry – Paryžiaus iškrovimas; Milton Keynes – Didžiosios Britanijos miestų iškrovimas; Zoetermeer – Hagos iškrovimas; Nova Gorica – Šaltasis karas ir siena. 

Tačiau po 50–70 metų visiems šiems miestams iškilo panaši problema: Kas nutinka miestui, kai išnyksta priežastis, dėl kurios jis buvo pastatytas? Čia ir atsiranda „neplanuotos istorijos“ sąvoka.

Miestų planuotojai galėjo suplanuoti gyvenamuosius rajonus. Jie galėjo suplanuoti gamyklą. Jie galėjo suplanuoti kelius. Jie galėjo suplanuoti parkus.

Tačiau jie negalėjo suplanuoti, kas mieste įsimylės, kas išvyks, kas pasiliks, kurios vietos taps mėgstamiausios, kur žais vaikai, kokia muzika skambės, kokie konfliktai kils, kokios istorijos bus perduodamos iš kartos į kartą ir ką po 50 metų patys gyventojai vadins „savo“ miestu.

Kur ir kada vyksta paroda?
Vieta: Visaginas, Sedulinos al. ir Visagino g. sankryža, prie Visagino g. 8 ir 10 namų.
Paroda veiks iki: 2026 m. spalio 4 d.
Paroda pristatoma trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir rusų.
Organizatorius: „Urbanistinės istorijos“.
Partneris: Visagino kultūros centras.
Parodą finansuoja: Visagino savivaldybė.